Rūmai ne tik uostininkams (2). II dalis

Visi Prekybos uosto viršininkai vienodai galvas nulenkdavo prieš buhalterę Raisą Ryscevskają. Jos žodis būdavo paskutinis ir šventas. "Ateidavau su metine sąmata ir laukdavau, ką pasakys. Įvertinti netrukdavo. Ir iš karto patardavo, kokius punktus išbraukti. "Pakalbėsiu su viršininku", - jeigu sulaukei tokio pažado, tai galėjai būti tikras, kad "Disvyčiui" naujus batus jau turi." S. Sasnauskas geru žodžiu minėjo ir uosto profsąjungos pirmininką Adolfą Kvederavičių - iš ten irgi šis tas nubyrėdavę.

"Priežiūra"

Prekybos uosto medžio apdirbimo cecho apipavidalintojas buvo dabar gerai mums žinomas dailininkas Anatolijus Klemencovas. Ką reiškė šios pareigos didesnėse įmonėse, vyresni miestelėnai žino. Transparantai, plakatai, stendai gegužės ir spalio demonstracijoms... Plušėjo ir Jūros šventėms. Įsakymo tvarka kiekviena įmonė turėdavo paruošti kaukę šventės karnavalui.

A. Klemencovas turėjo puošti ir rūmų interjerą, ir eksterjerą. Apipavidalintojas interjerui pasirinko geltonos, žalios ir raudonos derinį. Tačiau už rūmų "priežiūrą" atsakingas saugumo prievaizdas, matyt, buvo humaniškas žmogus ir dėl to didelio burbulo neišpūtė. Tiesiog direktoriui liepė nedelsiant panaikinti tokį interjerą.

Kultūros rūmai būdavo ir įvairių partinių renginių citadelė. Čia vykdavo partijos suvažiavimai ir plenumai, partiniai-ūkiniai pasitarimai ir pan. Paprastai tokiuose renginiuose dalyvaudavo partijos vadovai iš Vilniaus, kartais atvykdavo ir maskviškių "partinukų". Kartą į tokį renginį buvo atvykęs Motiejus Šumauskas. Saugumiečiai pražiopsojo momentą, kai šis išsliūkino iš prezidiumo, mat sumanė pasivaikščioti po miestą. Grįžta atgal - neįleidžia...

Uostininkų vasara prie Plateliuose

Rūmuose vykdavo susitikimai su Lietuvos rašytojais bei poetais - Pauliumi Širviu, Juozu Baltušiu... Šiam nepatikdavo, kad rūmuose lietuviai kalba rusiškai, dėl to S. Sasnauskui net skaitė moralą. "O kai susėdom prie stalo ir tarp keliolikos žmonių buvo vos keli nelietuviai, Juozas Baltušis ir pats rusiškai prabilo. Paskui ir aš jam dėl to užmyniau ant nuospaudos", - prisiminė S. Sasnauskas.

Vasaromis rūmuose įsivyraudavo tyla. Visa veikla persikeldavo į Platelius, kur Prekybos uostas turėjo poilsinių. Ten kraustydavosi ir kultūros darbuotojai. Rengdavo vakarones, varžybas vandens slidėmis, dviračiais ar valtimis. S. Sasnauskas tas vasaras prisimena ir dėl to, kad čia vykdavo seminarai - suvažiuodavo kolegos iš visos Lietuvos.

Lūžis

1991 metais virš Prekybos uosto kultūros rūmų pakibo Damoklo kardas. Kaip gyventi, iš ko verstis? Tuometinė rūmų direktorė Judita Šmaižienė dabar įsitikinusi, kad rūmų griūtį buvo galima sustbdyti: "Kai atėjau čia dirbti, finansinė rūmų padėtis buvo nekokia. Per kelerius metus sugebėjome ne tik išbristi iš skolų, bet netgi sukaupti arti 100 tūkstančių rublių. Tokio pradinio kapitalo būtų pakakę rūmams privatizuoti, jei, pirkdami akcijas, būtume pridėję ir savo lėšų", - svarsto buvusi direktorė. O tuomet, neatlaikiusi įtampos, ji tiesiog išėjo į pensiją. Ir iš savo namų - mat gyvena kitoje gatvės pusėje - stebėjo, kaip jie tapo restoranu su striptizu.

Kultūros rūmų griūtį skaudžiai išgyveno visi jų darbuotojai, tačiau bene sunkiausiai su tuo susitaikė "Inkarėlio" vadovė Irena Gelgutienė. "Kai buvo nurodyta, kada mes turim iš čia dingti, sukviečiau vaikų tėvelius ir pranešiau - viskas, "Inkarėlį" palaidosim. Nėra kur repetuoti, nėra kur kostiumus susikrauti. Tėvai stojo piestu, bet kas iš to - jie nieko negalėjo pakeisti", - prisiminė "Inkarėlio" vadovė. Bet su dviem šimtais vaikų išguita iš rūmų, ji rankų nenuleido ir ieškojo patalpų. Prisiglaudė Laukininkų gatvėje, buvusiame vaikų klube. "Kolektyvas, žinoma, pairo. Tėvams vaikus vežioti iš Miško kvartalo į kitą miesto galą buvo sunku." Tačiau "Inkarėlis" išliko. Direktorė mums išvardijo renginius, festivalius, į kuriuos vyksta jos vadovaujamos studijos kolektyvai. Nenunyko ir uosto kultūros rūmuose susibūręs kolektyvas "Sidabrinė gija".

Naujosios salos

Pirmojoje "Kultūros salų" ciklo dalyje (sausio 7 d.) kalbinti Statybos tresto kultūros namų, Prekybos uosto kultūros rūmų buvę darbuotojai ir vadovai apgailestavo, jog išnykus šios saloms mūsų gyvenimas prarado dalį žavesio. Tik J. Šmaižienė nusiteikusi optimistiškai: ji mano, jog kultūros namus dabar atstoja prekybos bei pramogų centrai.

"Žmonės be pramogų neliko. Ir tų centrų vadybininkai galėtų burti meno kolektyvus. Jie materialiai pajėgūs sukurti bazę, kurioje galėtų augti talentai - tegu ir kitomis formomis bei priemonėmis..."

Pasak J. Šmaižienės, kultūros namai ir rūmai savo epochą atgyveno ir misiją baigė...

Bus daugiau