Rūmai ne tik uostininkams (1). II dalis

Mieste šie kultūros rūmai garsėjo ir dėl nuoširdžių vakaronių, kurios būdavo skirtos įvairių profesijų Prekybos uosto darbuotojams. Jas vesdavo pats kultūros rūmų direktorius Stasys Sasnauskas ir jų darbuotoja Galina Stepanenko. 1981-1988 m. kultūros rūmų direktore dirbusi Judita Šmaižienė išskyrė G. Stepanenko ruoštus ir vestus vakarus dokininkams mechanizatoriams: "Galina tokioms šeimyninėms vakaronėms ruošdavosi kelis mėnesius. Eidavo į žmonių darbo vietas, jų namus, kalbėdavosi su jais pačiais ir šeimų nariais, filmuodavo siužetus. Toks pasiruošimas duodavo puikių vaisių - žmonės laukdavo tų renginių kaip didžiausios šventės".

Ponios Juditos biografija prasidėjo 1955 m. Prekybos uosto klube, kuriame vėliau, jau pastačius rūmus, ir klubui persikėlus į erdvias patalpas, įsikūrė Mokytojų namai.

Prekybos uosto kultūros rūmuose veikė siuvimo-kirpimo, anglų, ispanų ir vokiečių kalbų būreliai. Bandyta čia privilioti "sunkiai auklėjamus" vaikus. Jiems būdavo rengiami susitikimai su teisininkais, medikais. Pasak S. Sasnausko ir J. Šmaižienės, ši kultūros įstaiga iš tiesų buvo visos šiaurinės miesto dalies susibūrimo vieta. Čia savo polinkius realizuodavo ir linkę į literatūrą žmonės.

Šokių vakarai būdavo tikras rūmų vadovų skausmas, nes retas vakaras apsieidavo be muštynių. Pasak S. Sasnausko, tiems vakarams prižiūrėti galų gale buvo nusamdytas milicininkas.

Prekybos uosto kultūros rūmai buvo ypatingi ir tuo, kad čia veikė bufetas. O jame buvo pilstomas tais laikais negirdėtas dalykas - "Pilzner" alus. Čia galėjai nusipirkti didžiausių deficitų - servilato, mandarinų ir apelsinų.

"Inkarėlis"

I. Gelgutienė į Prekybos uosto kultūros rūmus atėjo dirbti 1972 m. ir tais pačiais metais pradėjo choreografijos studijas Šiaulių pedagoginiame institute. Diplominį darbą 1976 m. ji gynėsi su Prekybos uosto vaikų kolektyvu, tuomet pavadinimo dar neturėjusiu. "Kolektyvui vardą išsikovoti nebuvo paprasta: reikėjo surengti nemažai koncertų, įvairiuose konkursuose, festivaliuose pelnyti prizines vietas. Vardas buvo didžiausias atpildas už darbą", - prisiminimais dalijosi I. Gelgutienė.

Iš pradžių šokti pakvietusi tik 24 vaikus, paskui vadovė dirbo jau su 200 įvairaus amžiaus "Inkarėlio" narių. Maža to - "šokdino" ir jų tėvus...

Kai liaudies šokių ansambliui "Disvytis" vadovavo Vladas Usovas, jam kilo mintis sukviesti buvusius liaudies šokių entuziastus. Kad pasiutpolkes ir klumpakojus straksėtų solidūs žmonės, tuomet Lietuvoje buvo naujovė. Šioks toks branduoliukas buvo surinktas, senjorams paruošti keli šokiai, ir jie koncertavo su "Disvyčiu". Tačiau vėliau senjorai pakriko, tad vadovavimą perėmė I. Gelgutienė. "Tai buvo dažniausiai "Inkarėlio" šokėjų tėvai. Aš labai džiaugiuosi, kad ansamblis atlaikė visus išbandymus ir jie šoka iki šiol", - sakė ji.

Vėliau senjorams taip pat buvo suteiktas vardas - "Sidabrinė gija". Šiemet kolektyvas švęs 25-metį. "Jiems būti kartu jau yra didelis poreikis. Jeigu aš jų neklibinu, tai jie mane pradeda skatinti", - pasakojo I. Gelgutienė.

Nuo pirmos dienos šiame ansamblyje šoka Birutė ir Bronius Kerpės, Aldona Liaudanskienė, Antanas Kundrotas. Pasak vadovės, jie kartu yra išgyvenę ir bičiulių šokėjų netektis, ir džiaugsmus. Tad juos vienija jau ne tik šokis, bet ir pats gyvenimas.

Bus daugiau