"Mums netrūko nei maisto, nei meilės"

Dėl erdvės baimės kabindavosi į mamos sijoną

Susituokę Janina ir Alfonsas Daukantai septynerius metus laukėsi vaikelių. O jų vis nebuvo. Tad kai gimė Ilona, laimei nebuvo galo. Po dvejų metų Ilona jau turėjo ir sesutę. Pirmųjų gyvenimo metų "rybporte" ankštame būste be patogumų nelabai prisimena. O kai 1970 m. balandžio mėn. tėvai gavo butą Baltijos pr., ir šeima persikraustė į jį, Iloną baugino dar neapstatyto buto erdvė: dideli kambariai, dideli langai. Kad "nepasimestų", vaikščiodavo įsikabinusi į mamos sijoną. Stebuklas buvo tualetas, vonia su karštu vandeniu: "rybporte" nematyti ir nepatirti dalykai.

Per kiemą šokuodavo zuikiai

Namo Baltijos pr. namo kiemas - sąlygiškas pavadinimas. Pradžioje Baltijos pr. nebuvo nei gatvės, nei kiemų. Namai buvo pastatyti tiesiog pievose. Ilona mena, kad per jų "kiemą" prašokuodavo ir zuikiai.

Kiemo vaikai iš tėvų išprašydavo "dekių", kažkokiu būdu išsiraizgydavo virves, ant jų sukardavo tuos dekius. Ir tai būdavo "namai". Juose "virdavo" pietus, migdydavo lėles.

Žaislų niekas nevogdavo

Dabar Ilonai labai keista, kad jos sūnus į kiemą vengia išeiti su mobiliuoju telefonu ir kepure. Bijo, kad kas nors iš vyresnių vaikų apiplėš. Tėvas neseniai jam nupirko dviratį. Sūnelis gerai įsidėmėjo tėvo perspėjimą, kad dviratį gali atimti, tai jis išvis juo nevažinėja. Ilona mano, kad važinės, bet kai paūgės.

Janina ir Alfonsas Daukantai net septynerius metus laukė vaikelių, tad gimusi Ilona buvo apgaubta meile ir švelnumu

O jų vaikystėje žaislų praradimo baimės nebuvo. Pašaukti tėvų pietauti, vaikai savo "dekių", lėlių, "servizų" su savimi nesinešdavo. Palikdavo vietoje. Pavalgę vėl susirinkdavo tęsti žaidimų. Ilona neprisimena, kad koks žaislas būtų dingęs.

Čiuožti - ant tvenkinio

Dabar to tvenkinio, ant kurio žiemą čiuoždavo Ilonos kiemo vaikai, nebėra. Jis užpiltas. Čia išdygo "Ryto" spaustuvės pastatai. O Ilona mena, kai tuntai vaikų su pačiūžomis po pažastimis brisdavo per pusnynus link tvenkinio. Čia duodavosi, kol sutemdavo. Čiužinėdavo ir jau sutemus.

Kita žiemos pramoga - kalnelis, nuo kurio su vėjeliu nuskriedavo ant rogučių. Dabar jas pakeitė visai neromantiškos čiužinėjimo lėkštės po sėdyne. Ilonai, kaip ir vaikystėje, patinka nusileisti nuo kalniuko. Tik ji kiek privengia kaimynų: ką jie pasakytų, pamatę siaučiančią su vaikais ant kalnelio!.. Tai su sūnum ji važiuoja į Melnragę, kur yra du puikūs kalneliai ir čia daro tą patį, kaip vaikystėje. Ant tų kalnelių būna ir daugiau žmonių, bet nei jie Ilonos, nei ji jų nepažįsta. Tad dūkti su vaiku - laisvė.

Žaidimai - tie patys

Ilona pastebi, kad jos vaikystės ir dabartinių vaikų žaidimai beveik tie patys. Ji šokinėdavo per gumutę, ir dabar mergaitės, berniukai tą patį daro. Skirtumas tik tas, kad Ilonos karta gumutes susimeistraudavo pati, o dabartinė - jas perka.

Jos vaikas taip pat eina į čiuožyklą. Bet "Laplandijoje" ar "Ledo arenoje" tu čiuoži po stogu, tau po kojomis nesučežės kokia sudžiūvusi ir užšąlusi viksva. O ir nomuojami batai su pačiūžomis tokie kieti. Dabartiniai vaikai neturi su kuo lyginti, jiems gerai. O Ilona žino, kokie minkšti gali būti pačiūžų bateliai - balti, iš odos.

Ilona turėjo triratį, jos sūnus - dviratį. Mergaitės dabar eina iš proto dėl Barbės, Ilonos draugės - dėl trimečio vaiko dydžio lėlių. Kaip jos su sese didžiavosi, kai tėvai pagaliau lėlėms vežioti nupirko vežimėlį. Jis kainavo 15 rublių, tai buvo ketvirtadalis tuometinio vidutinio atlyginimo.

O apskritai - ir žaislai beveik nesiskiria. Tik šiandieniniai "chitresni", spalvingesni. Prisidėjo tai, ko neturėjo Ilonos karta, - kompiuteriai ir mobilieji telefonai. Tai irgi šiuolaikinių vaikų žaidimų dalis.

Pirmosios "kramtoškės"

Ilona mena, kaip jos su sese "čėdydavo kramtoškes". Jų, dar niekieno iš kiemo vaikų nematytų ir neragautų, parnešdavo tėtis. Jis jų gaudavo iš bičiulių jūreivių. Mergaitės neskubėdavo jų sučiaumoti, dėdavo į dėžutes. Šventas reikalas būdavo jomis apsikeisti. Mergaitės kramtukės turėdavo po lygiai. Ilona vieną skirdavo sesei, ši - Ilonai, ir vėl sudėdavo į dėžutes. Kramtyti jas pasišaudavo ypatingomis progomis ir susitarusios. Kad nebūtų nuostolių kramtukės "sandėliams".

Visas laisvalaikis - "Inkarėlyje"

Šiame ansamblyje, vadovaujamame Irenos Gelgutienės, šoko abi sesutės. Kadangi mama nedirbo, į repeticijas mergaites visuomet lydėdavo. Kartu su dukromis mama važiuodavo ir į gastroles - Vilnių, Rygą, Leningradą. Ansamblio vadovė skatindavo vaikus prižiūrėti savo koncertinius drabužėlius, juos blizgalais padabinti. Dabar Ilona mano, kad jos pomėgis megzti - iš to ansamblio. Mat ji turėdavo blizgalais pati išsisiuvinėti drabužėlius. Ir tai jai patikdavo. Paauglystėje kiemo vaikų žaidimams jau nelikdavo laiko, nes visą jį surydavo "Inkarėlis". Bet jam ji dėkinga už išugdytą ištvermę ir tvarkingumą.

Amerikoniukai draugijos žaisti nepasigenda

Kai Ilona viešėjo JAV, ji stebėjo, kaip ir kuo žaidžia amerikiečių vaikai. Juos dirbantys tėvai žaislais apkrauna krūvomis. Kiemeliuose su baseinais ji matė vienišiukus, varinėjančius traukinukus ar iš kaladėlių kažką konstruojančius. Ilonai atrodė, kad tie žaidžiantys vaikai draugijos ir nepasigenda.

Stebėta ji lygino su savo sūnelio elgesiu. Kai jis pasigauna kokį naują žaidimą, kol jį perpranta, jam taip pat draugų lyg ir nereikia. O paskui draugija jam būtina: kad parodytų, išmokytų ir kartu žaistų. Pasak Ilonos, tokio poreikio ji nestebėjo JAV. Nuo mažens vaikai čia auga individualistai. O Ilona nei savo vaikystės, nei dabarties neįsivaizduoja be bendravimo.

Norėtų, kad vaikystė tęstųsi amžinai

Paklausta, kas jai iš klaipėdietškos vaikystės yra įstrigę labiausiai, ponia Ilona, visai nesusimąstydama, pasakė: "Mums su sese vaikystėje nieko nestigo: nei meilės, nei maisto, nei drabužių, nei žaislų. Aš vėl norėčiau toje vaikystėje būti". Gal ir todėl ponia Ilona yra geriausia savo sūnaus ir jo draugų draugė. Ji labai dažnai su dideliu azartu kartu su būriu vaikų pasineria į dabartinius žaidimus: jai nieko nereiškia su būreliu paauglių lenktyniauti paspirtukais, sūnelis primena, kad jau savaitę mama su juo nesigalynėjo ir pan. Ilona nepraleidžia progų žaisti ir to, ko nepatyrė vaikystėje - pavyzdžiui, elektroninius žaidimus.

Ir vis tiek jai patys mieliausi žaidimai liko iš to meto, kai pro šalį prašokuodavo zuikis...