Kova dėl bažnyčios tęsėsi dešimtmečius (foto)

Šiandien sukanka lygiai 50 metų, kai buvo pašventinti Marijos Taikos Karalienės bažnyčios pamatai. Šią datą prisiminė anuometinis bažnyčios zakristijonas Jonas Žvirblis ir per iškilmes kryžių nešęs Julijus Valančiauskas, dabar gyvenantys Kaune.

"Tą dieną, kai buvo šventinami Marijos Taikos Karalienės pamatai, labai gerai atsimenu. Buvo saulėta diena. Man buvo patikėta nešti procesijos kryžių. Ėjome iš lentų sukaltais takais, nes aplink paklotus pamatus tebetelkšojo balos. Kad vaizdas nebūtų toks baisus, į balas buvo prikaišiota berželių", - prisimena J. Valančiauskas.

Marijos Taikos Karalienės bažnyčios pamatų šventinimo iškilmės buvo svarbios visos Lietuvos katalikams. Tad į jas buvo suėję ne tik klaipėdiškiai, bet ir suvažiavę tikintieji iš daugelio miestų. Gausiai suvažiavo ir dvasininkų.

Leidimas statyti bažnyčią buvo gautas 1956 m. Jos statyboje vienaip ar kitaip dalyvavo turbūt kas antras klaipėdietis: vieni talkino darbuose, kiti aukojo pinigus, treti - ir talkino, ir aukojo. Tad kai 1960 m. rugpjūčio 15 d. buvo pranešta, jog jau pastatyta bažnyčia uždaroma, prie aptvertų maldos namų būriais rinkosi žmonės. Jie bemat būdavo "susemiami" ir išvežami iki Kretingos ar Gargždų, iš kurių tekdavo parkulniuoti pėstiems. Žmonės bažnyčią bandė apginti ir tuomet, kai buvo pradėtas griauti bokštas, ardomas vidus. Tačiau tuometinė represinė mašina buvo galingesnė už žmonių valią.

"Davusieji leidimą statyti bažnyčią buvo labai gudrūs: parinkta vieta jai - grynas liūnas ir kūdros", - gerai Marijos Taikos Karalienės bažnyčios statybų pradžią prisimena klaipėdietis Kęstutis Kuzmarskis. Tuomet jo tėvų namuose glaudėsi pusbrolis, bažnyčios zakristijonas Jonas Žvirblis. Tad dažni jų namų svečiai būdavo dvasininkai - klebonas Liudvikas Pavilionis, kunigas Bernardas Talaišis, vikaras Bronislovas Burneikis. "Kartą pas mus atėjęs Bronius Burneikis iš rezginės ištraukė gyvą žuvį ir juokdamasis įteikė mamai su žodžiais, kad ji nieku gyvu neatspėsianti, kur toji žuvis sumeškeriota. Ogi tvenkinyje, kuris, pradėjus statybas, buvo užpiltas",- pasakojo ponas Kęstutis.

Pasak tuometinio bažnyčios zakristijono Jono Žvirblio, jam tekdavo ir vairuotojo pareigos. "Nors statyboms vadovavo energingasis vikaras Bronius Burneikis, tačiau visokius statybų popierius derinti į Vilnių veždavau kleboną Liudviką Pavilionį. Apsistodavome pas tokią ponią Belazarienę. Ji mus lydėdavo į įvairiausias įstaigas, kuriose pažinojo ir reikalingus žmones. Belazarienė savo gerai malančiu liežuviu įveikdavo visas tvirtoves: gaudavome limitus statybinėms medžiagoms, surinkdavome visus reikalingus parašus ir laimingi grįždavome į Klaipėdą",- prisiminė jis. Dažnai tekdavo važiuoti ir į Rygą, kurios banke klebonas atsiimdavo dolerius, atsiųstus lietuvių bendruomenės iš JAV. O pasak K. Kuzmarskio, aukos bažnyčios statybai iš užjūrio "ateidavo" ir siuntiniuose: "Amerikos lietuviai į siuntinius įdėdavo muilo. Jį sulaužę rasdavome aukso monetą ar dolerių banknotą, kurie taip pat buvo skirti bažnyčios statybai", - sakė jis.

O J. Žvirblis pamena, kaip jį, berenkantį aukas, suėmė Mokyklos gatvėje. "Tuomet lengvai atsipirkau, parodęs bažnyčios raštą su kryžiumi. Ten buvo suregistruoti aukoję žmonės, jų parašai. Tad nebuvo kaip "pripaišyti" machinacijų, - sakė jis. Tačiau kartą kalėdojant Žvejų gatvėje suimtam kartu su kunigu Stanislovu Ežerskiu teko pasikankinti KGB rūsiuose, kuriuose abu buvo prilupti kaip reikiant. Tačiau ryte, prisaikdinti tylėti, buvo atvežti prie bažnyčios ir paleisti.

O Liucijos Jonaitienės auka bažnyčiai buvo jos darbas. Tuomet ji dirbo slauge Vaikų ligoninėje. Parą dirba - dvi laisvos. Tai tas dvi paras ji eidavo dirbti į bažnyčios statybas. Imdavosi visko, kas jos jėgoms: sijodavo žvyrą, nešiodavo plytas ir lentgalius. Taip visus bažnyčios statybos metus.

Nors ir vietinė, ir Maskvos valdžia, davusi leidimą maldos namams statyti, tikėjosi, jog dėl netinkamos vietos, pinigų stygiaus statybos įstrigs, Marijos Taikos Karalienės bažnyčia buvo pastatyta per rekordiškai trumpą laiką - trejus metus. Kaip sukliudyti jos atidarymą? Nežinia, kuriuose valdžios kabinetuose gimė planas apkaltinti dvasininkus lėšų, statybinių medžiagų grobstymu, valiutinių operacijų neteisėtumu ir t.t. Byla beregint buvo sukurpta. Klebonas Liudvikas Pavilionis (1910-1990 m.), vėliau arkivyskupas, nuteistas kalėti aštuoneriems, vikaras, vėliau monsinjoras Bronislovas Burneikis (1923-1991 m.) - ketveriems metams. Su jais nuteisti dar penki asmenys. Dailininkas Antanas Kmieliauskas, sukūręs didįjį altorių, nuteistas nebuvo. Jis išmestas iš Dailininkų sąjungos. 1989 m. A. Kmieliauskas atstatytoje bažnyčioje altoriaus freską kūrė iš naujo.

Zakristijonas J. Žvirblis kelerius metus slapstėsi, nes irgi buvo ieškomas.

Kai buvo paskelbta apie bažnyčios rekvizavimą, viena pirmųjų ją ginti atlėkė Liucija Jonaitienė. Ji nebijojo rėkti, nes, gindama bažnyčią, ji tikėjo ginanti Dievą. "Atpildas" ateiti netruko - ją nuvežė į baisų pastatą prie Biržos tilto. Ten iš jos tyčiojosi, stumdė, bet ką daugiau daryti, represininkai nežinojo. Pranešė jos viršininkui - Vaikų ligoninės vyriausiajam gydytojui. Šis ją iš "kaliūzės" ir išvadavo. Įvairiais būdais žmonės, rizikuodami ir laisve, ir biografijos "dėmėmis", nenurimo ir vėliau, kai bažnyčia buvo išardyta. Jau minėto J. Valančiausko brolis Anicetas Valančiauskas rinkdavo parašus po protesto notomis. Ir ne tik rinkdavo. Jam su keliais kitais aktyvistais būdavo patikima tuos raštus su parašais vežti į Maskvą. Čia juos pasitikdavo pirmiausiai užsienio žurnalistai. Garsas pasauliui apie atimtą bažnyčią buvo labai svarbus. Nors tas notas į Maskvą veždavo ir veždavo, tačiau tik prasidėjus Atgimimui bažnyčia buvo grąžinta tiems, kurie dėl to kovojo daugelį metų.