Pradžia - lapkričio 22 d. numeryje
1939 m. vasarą, grįžęs po talkos statant Šventosios uostą, B. Juškevičius niekur neminėjo kokio nors susižavėjimo teatru ar vaidyba. Tik kituose, jau vėlesnių laikų, užrašuose prisimindamas amatų mokyklą B. Juškevičius rašė, kad "didžiausi teatro entuziastai buvome Juozas Iškauskas, Bronius Antanaitis ir aš. Pirmieji du paliko šiek tiek prie teatro. Juozas baigė literatūrą Vilniaus universitete, o Bronius vėliau, apie 1950-1955 m., dirbo Klaipėdos teatre, vėliau gyveno Kaune".
Nuo 1937 metų gyvendamas Kaune, B.Juškevičius nuolat lankydavo Kauno valstybės teatrą, matė daug dramos ir operos pastatymų, o savo tuometinę orientaciją jis apibūdino paprastai - mokytis.
Tačiau 1939 m. vasarą pabaigus amatų mokyklą užgriuvo svarbiausias rūpestis - susirasti darbą.
1939-08-05 (šeštadienis)
Šeštadienį visas rytas skendėjo lietaus mariose. Buvom nusigandę, kad gali sutrukdyti ir mūsų kelionę, bet apie 9 valandą pasirodė saulė, o su ja pranyko visas lietus. Atidavėm daiktus. 10 valandą sulaukėme autobuso ir pasileidome Palangos link. Stipriai sušukom tris "Valio!" stovyklos viršininkui ir jį palikome vieną tarp šnarančių pušų palapinių miestely.
Dainuojam. Palangoj keliolika talkininkų lieka. Suplevėsuoja kepurės, nosinės pro autobuso langą ir mes jau neriame Kretingos link.
Pagaliau prie traukinio. Sutvarkom bilietus ir kadangi dar lieka bemaž 3 valandos laiko iki išvažiavimo, išeinam apsidairyt po miestą.
Kretinga - apskrities miestas. Švarus miestelis, kiek per daug išsidraikęs, sunku pasakyti, kur yra miesto centras. Aplankom garsią Kretingos pranciškonų bažnyčią. Tai didingas pastatas. Kaip iš oro, taip ir vidaus matyt, kad jam buvo padaryta viskas, kad atrodytų kuo puikesnis ir gražesnis. Bažnyčioj randame vienuolį, kuris mus nuveda į bažnyčios požemius, kuriuose palaidota apie 300 vienuolių, kurie buvo išžudyti per švedų antplūdį į Lietuvą.
Pusę pirmos sėdam į traukinį. Didelis karštis. Kupė sunku sėdėt. Važiuojam iškišę galvas pro langą.
Radviliškyje - staigmena. Į mūsų traukinį įlipa Linkaičiuose dirbę mūsiškiai. Visi jie važiuoja į suvažiavimą.
Pavakarėj Kaune. Tiesiog nuostabu! Rodos, vakar įlipau į traukinį, šiandien jau sugrįžęs. Vakar buvau prie jūros, šiandien Kaune.
1939-08-06 (sekmadienis)
Suvažiavimas. Dvidešimt metų gyvavusi "Vaikelio Jėzaus" draugija šiemet švenčia sukaktuves, o jos išleisti auklėtiniai bei auklėtinės šiandien suvažiavo į pirmą suvažiavimą. Vienuoliktą valandą mišios Studentų bažnyčioj, kurias laiko prel. Januševičius, trečią valandą iškilmingas posėdis Ateitininkų salėje, kuri buvo pilna suvažiavusių amatininkų.
Kalbos, sveikinimai, linkėjimai, pagaliau nemalonus konfliktas, Draugijos atstovo salės apleidimas ir t. t. Įsisteigia baigusiųjų savišalpos fondas, nutariama suvažiavimus ruošti kasmet ir t. t.
Septintą valandą prasideda šokiai, kurie tęsiami iki 3 ryto. Šokiuose kaip niekuomet labai efektyviai dalyvavau.
1939-08-09 (trečiadienis)
Vakar ir šiandien visą dieną ant kojų - darbo ieškau, o jo kaip nėr, taip nėr. Buvau artilerijoj - ten palauk, "Metale" - nėr vietos, "Neryje" - tas pats, geležinkeliuose - mažai vilties, galas žino, kas čia bus. O taip noriu dirbt.
1939-08-13 (sekmadienis)
Netekus Lietuvai Klaipėdos buvo susirūpinta bent dabartinio pajūrio tinkamu įvertinimu, todėl šio mėnesio 8 d. iki 15 d. paskelbta Jūros savaitė. Šiandien didžiojoje sporto halėje įvyko Jūros vakaras, kurį turėjau laimės aplankyt. Įėjimas kainavo 30 ct, tai yra jūros ženklelis.
Programa buvo pradėta Valst. radijo orkestro muzika, kuriam vadovavo Jeronimas Kačinskas. Po orkestro dvi daineles padainavo valstybinės operos solistė Staškevičiūtė, kuri buvo sutikta ir palydėta karštomis ovacijomis. Po to rašytojai ir poetai: A. Miškinis, K. Boruta paskaitė savo poezijos, skirtos šventės progai. Garsusis VDU choras, diriguojamas K. Kavecko, padainavo keletą dainų, kurios susilaukė didelio pasisekimo. Didžiausią susidomėjimą kėlęs Jūrininkų kvartetas, kuris padainavo kelias jūriškas daineles, buvo apibertas gėlėmis, apdalintas nesibaigiančiomis ovacijomis.
Tai pirmos dalies programa. Antroje dalyje orkestras pagrojo Smetanos ir Mendelsono kūrinius. Po to sekė vyrų choro "Perkūnas" pasirodymas. Choras puikus. Poetas K. Inčiūra, kaip ir buvo laukta, visus nustebino savo kūriniais ir skaitymu. Tai šio vakaro žvaigždė. Pabaigai Husarų pulko orkestras atliko "Jūrininkų maršą".
Vakaras buvo transliuojamas per radiją. Vakarą vedė didelis jūrinio judėjimo prietelius P. Babickas. Programa buvo baigta visų sugiedotu Tautos himnu.
1939-08-15 (Žolinės, sekmadienis)
Mūsiškiai išvažiavo į Vendžiogalą. Viens aš ponas. Sielos skausmui atžymėti parašiau eilėraštį, kuris, pasak Iškausko, mane turi skatinti daugiau dirbti poezijoje. Eilėraštis nėra tobulas, bet juk tai pirmas mano lyrikos dalykėlis. Tikiu, kad ne paskutinis.
Transliacija iš Šventosios ir Palangos, Iškausko bei Tolvaišio viešnagė mane gerokai pralinksmino bei pradžiugino. Iš Vendžiogalos šiandien niekas negrįžo, šiandien baigias Jūros savaitė.
1939-08-19 (šeštadienis)
Darbo talka, sulaukusi didelio susidomėjimo ir pritarimo, šiandien surengė baigiamąjį laužą. Laužas buvo transliuojamas, todėl buvo proga jį visą išklausyti. Pradžioje žodį tarė vid. reik. minist. Skučas. Po to buvo uždegtas laužas ir programa prasidėjo. Pradžioje choras padainavo "Siuntė mane motinėlė" ir "Baltos burės plazda". Vaidinimas susilaukė didelio pritarimo ir buvo labai įdomus. "Ekstra telegrama" - pilna sveiko humoro.
Klausiausi transliacijos ir nejučiomis norėjau būt ten - tame palapinių miestelyje, prie amžinai ošiančios Baltijos. Ilgu lieka prisiminus tuos įspūdžius ir malonias valandas. Tai laikotarpis, kurį bus malonu atsiminti.
1939-08-20 (sekmadienis)
Paskutiniu metu padažnėjo nelaimingi atsitikimai besimaudant. Štai penktadienį prie Šančių pliažo nuskendo trys žmonės. Du iš jų šiandien išnešti į krantą. Vienas ties Mažeikių gatve, kitas ties mumis. Pastarąjį teko matyti. Tai jaunuolis, kareivis, žydų kilmės. Kūnas nuo vandens pamėlynavęs, išbrinkęs. Ilgą laiką gulėjo ant kranto ties Vainausku, paskui atvažiavę kariuomenės sanitarai kūną išvežė.
1939-08-21 (pirmadienis)
Ieškau darbo. Tai yra mano dabartinis rūpestis. Bet deja... Iki šiol dar nieko šviesesnio nesuradau, kas teiktų vilties geresniam rytojui. Šiandien buvau prašyt tarpininkavimo pas generalinio štabo pulkininką Žylį, kurį teko matyti darbo talkoje. Iš anksto bjaurėjausi tuo žygiu, nes smerkiu visokias protekcijas. Tai yra likę ženklai senų laikų, kada kraštą valdė rusai. Todėl nedrąsiai susirengiau, nes žinojau, kad tokios nuomonės yra ir tas, į kurį kreipsiuos.
Po pietų pasibeldžiau į duris, virš kurių užrašyta pulk. Žilys. Tyla. Netrukus girdžiu kambario gilumoj sujudėjo durys. Pasigirdo žingsniai, kurie tolydžio artėjo. Prasivėrė durys. Tarnaitė. Paklausiau, kada galiu rasti pulkininką namie.
- Apie septintą valandą. Tada tikrai.
Atsisveikinu, išeinu.
Vakare, jau temstant, aš vėl prie tų pačių durų. Dabar jau lyg drąsiau. Paspaudžiau skambutį. Girdžiu - suskambėjo. Ilga tyla. Aš nuobodžiauju. Antrą kartą lyg ir nedrąsu spausti. Girdisi žingsniai, bet jie pranyksta kambarių gilumoje. Pritrūkstu kantrybės, spaudžiu antrą kartą. Trumpa tyla. Girdžiu varstomas duris. Sudžeržgia raktas - ir duryse pats pulkininkas: basas, vienmarškinis, pasiruošęs lovai. Jaučiuosi nejaukiai. Valandėlę sumišimas. Jis į mane žiūri, laukia. Aš pirma atsiprašau:
- Gal negalima? Trukdau.
- O ką tamsta nori?
Išdėstau reikalą. Nedrąsiai. Žinau savo silpnybę, todėl gėdinuos. Užsimenu apie artilerijos dirbtuves.
- Oi, ne, tai ne nuo manęs priklauso. Aš ten nieko nepažįstu. Aš su protekcija negaliu.
Viskas. Stoviu girdėdamas lyg pasmerkimą skaitant. Vadinasi, dėtos viltys išnyko. Kaip rasa, rytmečio saulei patekėjus.
Užsidaro durys, vėl sudžeržgia sukdamasis raktas, lieku vienas, netekęs vienintelio turto - vilties.
Bus daugiau
Autorius ir "Vakarų ekspreso" redakcija dėkoja bendrovei "Bilukas" už indėlį į šio ciklo atsiradimą.
Rašyti komentarą