Keičiantis Klaipėdos priklausomybei, lūžo žmonių likimai

Genovaitė, kaip ir jos vyresnėlė sesuo, su tėvais gyveno name Tiltų g., šalia dabartinių sporto prekių. Tas namas karo metu nebuvo sugriautas. Šiandien jame yra batų taisykla. Prieš kelerius metus į šiame name įsikūrusią kavinukę "Pupelė" kavos gerti subėgdavo kone visi inteligentai.

Vaikystę moteris prisimena labai šviesią: "Tada mes gyvenome labai gerai. Tėvas dirbo gelžkelio stoties viršininko pavaduotoju, mama - saldainių fabrike." Jų name gyveno ir lietuvių, ir vokiečių. Iki 1939 m. visų santykiai buvo normalūs, vaikai, nepaisant tautybės, žaisdavo bendrus žaidimus. Viskas pasikeitė 1939 m. Į Klaipėdą atvykę vokiečiai iš Vokietijos, pasak Genovaitės, nebuvo pikti. Pasikeitė vietinių vokiečių, vadinamų prūsais, elgesys. Šie pradėjo demonstruoti ryškią neapykantą, pirmiausia lietuvius pravardžiuodami "baltaisiais žydais". Tėvas, matydamas, kad gali kilti riaušės, nusprendė šeimą iš Klaipėdos išsiųsti į Kretingą. Dėl šventos ramybės. Žmoną ir vaikus aplankydavo tik sekmadieniais, visą kitą laiką gyveno ir dirbo Klaipėdoje. Iki tol, kol jį areštavo. Genovaitė sako, kad iki šiol taip ir neaišku, už ką ir kodėl.

Tuberkuliozės dispanseryje su ligoniais (Genovaitė kairėje su sesutės apdarais). Nuotraukos iš šeimos albumo

Tėvą išsiuntė į Dimitravo koncentracijos stovyklą. Trumpam sugrąžino į Klaipėdos kalėjimą (dabar čia, Jūros g., įsikūrusi policija). Su tėvu žmonai ir vaikams leido pasimatyti. Tačiau per keliolikos metrų atstumą. O kalbėtis neleido nei lietuviškai, nei vokiškai. Iš Klaipėdos kalėjimo tėvas buvo išsiųstas į Kenigsbergą. Ir iki karo pabaigos jo pėdsakai buvo dingę. Šeima iš jo neturėjo jokių žinių. Tik vienas kolaborantas vokiečiams teikėsi situaciją "paaiškinti": Genovaitės tėvas buvęs komunistas, ir Kenigsbergo kalėjime nudėtas kaip pasiutęs šuo. Tačiau tai buvo netiesa.

Po karo išsekęs ir pasiligojęs (susirgo džiova) tėvas grįžo į Lietuvą. Tačiau ne į šeimą. Nenorėjęs būti našta. Apsigyveno pas ūkininkus tėvus netoli Radviliškio.

Girdėjo spiegiant Hitlerį

Kai į Klaipėdą atvyko fiureris, visa Klaipėda susirinko klausytis jo kalbos iš teatro balkono. Nors Genovaitei tebuvo penkeri metukai, ji viską puikiai prisimena. Nors arčiau teatro balkono paprastų miestelėnų niekas neprileido, tačiau spiegiantis Hitlerio balsas puikiai girdėjosi. Hitleris mažai mergaitei nepatiko, užtat ji susižavėjusi stebėjo jo gausius sargybinius gražiomis uniformomis.

Po tėvo arešto šeima Kretingoje taip pat neturėjo ramybės. Buvo kilnojama iš trobos į trobą. Kol pagaliau buvo apgyvendinti lūšnoje, kurioje nebuvo jokių patogumų. Mažos mergaitės anksti išmoko rūpintis savimi. Kai dabar Genovaitė prisimena vėlyvesnę vaikystę, jai atrodo - jei viską reikėtų pereiti iš naujo, ji nebeištvertų.

Tačiau, nepaisant nepriteklių, mergaitė kabinosi į gyvenimą, už maistą pasisiūlydavo daržus nuravėti ar prižiūrėti vaikus.

Kilogramas arklienos dešros

1951 m. Genovaitė su mediniu lagaminu rankose sugrįžo į gimtąjį miestą. Šį kartą - siekti mokslo medicinos mokykloje. Baigusi gavo paskyrimą dirbti medicinos sesute tuberkuliozės dispanseryje. Tuomet jo pastatas buvo J.Janonio g. Kaip šiandien Genovaitė mena, ką pirko iš pirmosios algos - kilogramą arklienos dešros. Ir su ja - į namus pas mamą. Bet dešros neparvežė, nes visą kilogramą suvalgė. Gyvenimas pusbadžiu besimokant, pusbadžiu ir pradėjus dirbti, padarė savo.

Kadangi organizmas buvo išsekęs, Genovaitė, dirbdama dispanseryje, pasigavo tuberkuliozę. Tik tuomet ją pervedė dirbti dispanserio poliklinikoje. Kai statė naująjį tuberkuliozės dispanserį, Genovaitė jau buvo išsitarnavusi iki vyriausiosios sesers.

Genovaitė dabar didžiuojasi, kad jos darbo knygelėje įrašytos tik dvi darbo vietos - tuberkuliozės dispanseris ir Žvejų ligoninė. Bet visai nesidžiaugia pensininkės dalia: gaunamos pensijos nepakanka nei sočiai pavalgyti, nei vaistų nusipirkti.

Paguoda

Vienintelė Genovaitės paguoda - sūnus Virginijus ir anūkėliai vienuolikmetė Evelina ir penkiolikmetis Evaldas. Moteris džiaugiasi, kad sūnus turi neblogą darbą.

Klaipėdos, sako, į nieką nekeistų. Genovaitę šildo vaikystės prisiminimai, kai su tėvais į Smiltynę laiveliais plaukdavusi. Gailau, kad šiandien Smiltynė nebėra tokia graži, kaip prieškario metais. Visa Klaipėda nesanti tokia tvarkinga kaip iki karo.

Kai Genovaitės Petkienės paklausiau, kokius žaidimus "kultivavo" jos kartos vaikai, ši nei prieškarinių (per maža buvo), nei pokarinių žaidimų neprisiminė. Reikėję ieškoti kuro krosniai, šieno ožkelei... Sausuolių medžių šakų eidavo ieškoti į mišką, šieno dairėsi turguje - susirinkdavo arklių kraigo liekanas, paliktas ūkininkų.

Tai toks buvo ikikarinės Klaipėdos senamiesčio vaiko Genovaitės Jučaitės Petkienės gyvenimas.

P.S. Jeigu norėtumėte papasakoti savo klaipėdietišką istoriją, paskambinkite tel. 49 34 35 (Gražina). Pasakoti apie gyvenimą Klaipėdos kiemuose kviečiame ir jaunesnius žmones.