Apie XVI a. Klaipėdos koklio sceną ir jos užkulisius

Kitą savaitę skaitytojus pasieks dar viena knyga, skirta Klaipėdos miesto istorijai.

Šioje knygoje dešimt autorių per atskirus pjūvius siekė atskleisti Klaipėdos miesto sąsajas su platesniais Baltijos jūros ir Vidurio Rytų Europos istorijos reiškiniais - pradedant Hanzos sąjungos prekyba Baltijos regione, reformacija, tranzitinių komunikacijos kelių susiformavimu, baigiant XVII-XVIII amžiaus Europos apsišvietusiųjų bendruomene, miestų nacionalizavimo procesu, rytinio Baltijos regiono uostų vaidmens tranzitinėje prekyboje kaita.

Skaitytojas straipsnių rinkinyje ras atsakymus tiek apie intymųjį vieno Klaipėdos koklio siužetą, svaigiųjų gėrimų vartojimą senojoje Klaipėdoje, pirmąjį Klaipėdai skirtą eilėraštį, miesto įvaizdį keliautojų įspūdžiuose, tiek ir apie viduramžių europiečių pažiūras į žydus, Lietuvos kaimynų požiūrį į 1939 metų įvykius Klaipėdos krašte ir Klaipėdos vaidmenį holokauste.

Iliustruotą ir plačiai auditorijai skirtą leidinį parengė Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas. Leidybą Klaipėdos universiteto leidykloje finansavo Lietuvos mokslo taryba. Anonsuodami leidinio turinį, "Vakarų eksprese" skelbiame kelias autorių specialiai parengtas ištraukas iš šio leidinio. Šiame numeryje - ištrauka iš Klaipėdos universiteto doktorantės Raimondos Nabažaitės straipsnio.

Apie XVI a. Klaipėdos koklio sceną ir jos užkulisius

Kiekvienas aplankęs Klaipėdos pilies muziejaus ekspoziciją ir stabtelėjęs ties XVI a. kokliais, viename jų išvys buitinį moters ir vyro santykių paveikslą su jame užslėptais intymumo ženklais.

Kiek įdėmiau pažvelgę į koklio figūrinę kompoziciją ir interjero detales, nesunkiai pastebėsime, kad tarp šios scenos personažų užsimezgęs dialogas vyksta ne kur kitur, o miegamajame. Kaipmat kyla klausimas, ką norėta pavaizduoti koklyje ir kodėl moteris laiko jaunuolį sugriebusi už apsiausto?

Žvelgiant į aptariamojo Klaipėdos koklio figūrinę kompoziciją, rodos, sunku patikėti, kad ji turi ką nors bendra su Biblija. Šį įspūdį sustiprina dar ir faktas, kad iki reformacijos pradžios bibliniais motyvais gamintuose kokliuose dominavo šventieji, kankiniai-globėjai. Humanistinės idėjos, renesanso ir, žinoma, reformacijos sukelti impulsai keitė to meto religinės dailės, taikomojo meno suvokimą ir formas. Klaipėdos koklis yra charakteringas tų permainų pavyzdys.

Norint "išgirsti" koklio kompozicijos veikėjų pašnekesį ir sužinoti jų vardus bei užmojus, trumpam teks nusikelti į priešistorės laikus, aprašytus Senajame Testamente. Sekant vieno iš pasakojimų motyvais, išaiškėja, kad koklyje esantis jaunuolis įkūnija Juozapą, kuris patekęs į Egipto nelaisvę, buvo nupirktas ir tarnavo faraono pareigūno Potifaro namuose. Užsitarnavęs jo malonę, Juozapas buvo paskirtas namų tarnu, kuriam šeimininkas patikėjo viską, ką turėjo. Ir štai, dailiai nuaugęs ir gražus jaunuolis krito Potifaro žmonai į akis. Nesant namuose josios vyrui, pastaroji netruko Juozapą pakviesti su ja sugulti. Vieną dieną jaunuoliui atėjus į namus atlikti savo įprastinių darbų, Potifaro žmona čiupo Juozapą už drabužio ir...

Koklyje įamžinta šios istorijos akimirka nutyli netikėtą jos pabaigą, kuri intymiąją šios scenos pusę galiausiai keičia į konfliktišką dviejų žmonių situaciją, deklaruojančią tiek prigimtinį žmogaus polinkį į nuodėmę bei silpnybes, tiek principinių žmogaus vertybių ir doro krikščionio įvaizdį.

XVI a. kokliuose sudėtingos figūrinės kompozicijos ir bibliniai siužetai buvo pasirenkami neatsitiktinai. To meto koklių amatininkystės srityje didelę įtaką darė grafikos darbai. Tad maža paslaptis, kad koklių matricoms įspaudus kūrę meistrai žvilgčiodavo į to meto spaudinių iliustracijas, taip sukurdami garsių menininkų darbų "reprodukcijas", kartais kiek supaprastintas jų versijas. Tad ir Klaipėdos koklis - ne išimtis.

Analogiška kokliui biblinio pasakojimo iliustracija atsiranda dar XVI a. trečiajame dešimtmetyje, kai ima intensyvėti Martino Liuterio veikla. Jo raštuose, ypač daug dėmesio skiriant nuodėmėse paskendusiam krikščioniui ir jo katechetiniam išprusimui, negailėta iliustracijų.

Žinoma, jas kūrė ne pats reformacijos pradininkas, o jo aplinkos menininkai, tarp jų vieni garsiausių ir pripažintų to meto Europos elito. Būtent šiame kontekste atsiveria Klaipėdos koklio užkulisiai, vedantys M. Liuterio kūrybinės veiklos ir jo bičiulio, iškiliausio XVI a. vokiečių menininko, keliu.

Pasirodys, kad susirūpinimą keliantis krikščionio elgesio vaizdelis išreiškia universaliąsias problemas, kurių netrūko ir XVI-XVII a. Klaipėdos bei jos apylinkių gyventojams. Išsamiai susipažinus su didaktine koklio ikonografijos reikšme, liks vietos kiekvienam skaitytojui apmąstyti, ar praėjus bemaž penkiems šimtams metų nuo Klaipėdos koklio pagaminimo, Potifaro žmonos ir Juozapo istorija gali būti aktuali šių laikų žmogui?