Antanas Kontautas: tautiškumo sėklos krito ne į bevaisę dirvą

Kai pirmieji Klaipėdoje Atgimimo idėjas platinti pradėjo architektai, į Sąjūdžio būstinę Vežėjų g. jį atsivedė Vytautas Šliogeris.

"Ir aš čia, užmetęs disertacijos rašymą, užsibuvau dvejus metus", - prisipažino tuomet dėl ekologijos kartu su kitais žaliaisiais "vėzdais švaistęsis" A. Kontautas.

1988 m. lapkritį su E. Gentvilu jie įsteigė žaliųjų "Žvejonės" klubą, organizavo Baltijos apkabinimą, kėlė bangas dėl Celiuliozės ir kartono gamyklos aplinkos teršimo, gulėsi ant bėgių, stabdydamas naftos cisternas.

"Kiekvieną akciją, renginį aptarinėdavome. Jautėme didelį entuziazmo antplūdį, bet ir ne mažesnę baimę, kad su mumis kas nors gali nutikti dėl tokios veiklos. Kad tą baimę nuslopintume, labai daug rūkėme", - prisipažino A. Kontautas.

Jis sakė, kad tiesiogiai su kagėbistais susidurti neteko. Tačiau buvo labai įdomių reiškinių: iš jo "diplomato" dingo užrašai su Sąjūdžio idėjų konspektais; kai grįždavo iš Vežėjų g. 4 būstinės, pastebėdavo vis tą patį moskvičiuką, kuris netrukus nuvažiuodavo, kai jis praverdavo buto duris.

"Tad pagrindo baimėms tikrai buvo",- sakė jis.

Baltijos kelias - ryžto apogėjus

Poryt minėsime Baltijos kelio - Sąjūdžio veiklos apogėjaus 19-ąsias metines. Tuomet beveik visa Lietuva išsirengė pademonstruoti pasauliui, kad Molotovo - Ribentropo paktas buvo baisi neteisybė tautos atžvilgiu ir kad kalėję, tremti, daug kančių patyrę žmonės nori būti vėl laisvi.

Baltijos kelyje A. Kontautas buvo jau ne su klaipėdiečiais, o su vilniečiais. Po Nepriklausomybės paskelbimo A. Kontautas nusprendė, kad pats laikas grįžti prie pedagoginio ir mokslinio darbo.

"Svarbiausia - Nepriklausomybė - jau buvo pasiekta. O partijų kūrimasis, postų dalybos man pasirodė atgrasūs. Ypač, kai pamačiau akivaizdžiai, kaip tai yra daroma. Sugrįžau dirbti savo mėgstamo darbo", - sakė nuo politinės arenos jau prieš septyniolika metų pasitraukęs sąjūdietis.