Algirdas Grublys buvo atsakingas sekretorius politinėms akcijoms. |
Vyresniosios ir vidurinės kartos tautiečiai puikiai pamena LTSR valdžios paniką, kai 1988 metais artėjo vasario 16-oji - 70 metų, kai buvo paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės aktas. 1987 m. rugpjūtį Vilniuje jau buvo įvykęs mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo, sukrėtęs visą komunistinę ideologų viršūnėlę. Nes tuomet garsiai buvo įvardytos Molotovo-Ribentropo pakto pasekmės Lietuvai. Rusijoje jau vyko "perestrojkos" judėjimas. Lietuvoje 1988 metų pradžioje dar buvo sąlygiškai ramu. Tačiau tarybinės Lietuvos ideologai jau šį nujautė. Prieš vasario 16-ąją vienintelis Lietuvos TSR televizijos kanalas buvo pilnas "kalbančių galvų", kurios sena nuvalkiota leksika kalbėjo apie "buržuazinių nacionalistų" keliamas galvas, galimas provokacijas ir pan. Buvo išleistas parėdymas visose kontorose, gamyklose, fabrikuose sustiprinti budėjimus ir, ginkdie, nesibūriuoti.
A. Grublys tuomet dirbo Pedagoginės mokyklos fizinio parengimo metodikos dėstytoju. Čia vasario 16-osios pavakarę turėjo vesti vaikinų treniruotę. Kai atėjo į Pedagoginę mokyklą apie 17 valandą, ji buvo užrakinta. Ir nors netrukus mokyklos durys jam buvo atvertos, budėtoja, vykdydama valdžios nurodymus, griežtai atsisakė atrakinti sporto salę. "Vis dėlto per keliolika skambučių aš išsireikalavau leidimo su moksleiviais į tą salę patekti. Tada bene pirmą kartą labai materialiai pajutau apmaudą ir skausmą - kodėl kažkas turi drausti, o mes kaip avinų banda turime paklusti? Kodėl aš turiu vesti kažkokius politinio švietimo užsiėmimus, kurių nei man pačiam, nei moksleviams nereikia? Kodėl privalome studijuoti marazmu dvelkiančią Leonido Brežnevo memuarų trilogiją ir ją "prisimatuoti" savo gyvenimams, tarsi tai būtų dešimt Dievo įsakymų. Kodėl aš turiu meluoti, pildydamas darbo dienynus, kuriuose įrašydavau, jog pravedžiau klasės politinio švietimo valandėlę, nors per ją pasakojau įspūdžius iš kelionės į kalnus. Kodėl? Ir apie tai su vaikinais kalbėjausi per treniruotę. Iš jos išėjome būriu. Bemat pajutome sustiprintą milicijos dėmesį. Kad išvengtume nemalonumų, pasiūliau išsiskirstyti", - tą baisiąją 1988 metų vasario 16-ąją prisiminė A. Grublys.
Būtent dėl to patirto labai materialaus pojūčio jis kiek vėliau nuėjo į Vežėjų g. 4...
Ir prasidėjo...
"O kai atėjau, ir prasidėjo. Taip jau gyvenime klostėsi, kad man daugeliu atvejų žmonės priskirdavo lyderio vaidmenį. O jis uždeda sunkią pareigos naštą. Po triukšmo, diskusijų Sąjūdžio būstinėje, likdavau vienas posėdžių salėje ir bandydavau sudėlioti į "stalčiukus" žmonių suneštas idėjas. Buvome tarsi du atsakingi klaipėdietiško Sąjūdžio sekretoriai - Nijolė Laužikienė tvarkydavo kanceliarinius organizacinius reikalus, o man reikėdavo "styguoti" politinius sprendimus - derinti akcijas, mitingus tarp įvairių judėjimų, politikų, kurie tuomet taip dar ir nebuvo vadinami.
Įvairiausių situacijų esu patyręs. Pavyzdžiui, organizacija, kuri vėliau bandė tapti naujosiomis profsąjungomis, puldavo sąjūdiečius, esą jie kažko nepadarė ar padarė ne taip. Taigi kreipiausi į vieną, ypač rėksmingą lyderį, prašydamas keturiasdešimties žmonių paramos per Sausio 13-osios įvykius. Pažadėjo, bet taip nė vieno ir nesulaukiau. Aš, būdamas miesto gynybos štabo viršininkas, tai palaikiau tikra išdavyste. Puikiai žinome, kad trūkstant vienos grandies, išyra visa grandinė", - prisiminė A. Grublys.
Pasak jo, svarbiausia patirtis, kurią įgijo per kelerius aktyvaus dalyvavimo Sąjūdžio veikloje metus, yra ta, kad išmoko įsiklausyti į kiekvieną žmogų, kad ir su kokiomis idėjomis šis ateitų.
Vidinė laisvė
"Nesigailiu nė vienos dienos Sąjūdyje. Jau vien vidinės laisvės pojūtis ko vertas. Ir tai laikau pagrindiniu Sąjūdžio veiklos padariniu - Nepriklausomybė ir vidinės laisvės pojūtis", - teigia A. Grublys.
Beje, jis neslėpia ir to, kad, kaip ir daugelis aktyviųjų sąjūdiečių, patyrė ir nusivylimą. "Po rinkimų į Aukščiausiąją Tarybą, kai Sąjūdis buvo rinkiminis štabas ir plušome dienomis naktimis, deputatai nuo mūsų, juodadarbių, tuoj pat atsižegnojo. Mūsų vietas šalia jų užėmė giminių ir artimųjų klanai. Prasidėjo "švogerių" Lietuvos klestėjimo periodas. Bet žmonių susitelkimas ir entuziazmas sugrįžo, kai Lietuvoje prasidėjo Sausio 13-osios grėsmės.
"Mes atgavome dvasią. Tas totalinis susitelkimas, nuoširdumas atgimimo pradžioje, per sausio įvykius man yra patys brangiausi momentai. Nes mes nuoširdžiai, be jokių išskaičiavimų, tikėjome tuo, ką darėme. To taip pasigendu šiandien",- sakė A. Grublys.
Rašyti komentarą