Tomas Delininkaitis - bronzinis Klaipėdos didvyris

"Malonu, kad gimtajame mieste nepamiršta ir įvertina. Panašūs dalykai tikrai paglosto širdį", - sakė šiuo metu Kauno "Žalgirio" ekipoje rungtyniaujantis T. Delininkaitis.

Jam šie metai - itin įsimintini: vestuvės, šeimos pagausėjimas, viena po kitos pergalės Turkijoje vykusiame planetos čempionate, bronzos medalių spindesys, audringos sutiktuvės Lietuvoje, valdžios dėmesys, lietuvaičių liaupsės ir sveikinimai.

"Kai mus Lietuvoje pasitiko tūkstantinės žmonių minios, maždaug apie 40 tūkstančių žmonių, jaučiausi tarsi pasakoje. Panašių dalykų nebūčiau tikėjęsis išvysti net sapnuose. Tai kažkas nerealaus ir sunkiai suvokiamo. Niekada su jokia rinktine nesu iškovojęs jokios spalvos medalių. Tai didžiausia ir pati įsimintiniausia pergalė mano karjeroje. Šį medalį paskyriau savo dukrai.Keliais sakiniais įspūdžių, patirto jausmo, galiausiai žaidybinės, gyvenimiškos patirties nenupasakosi. Įspūdžiai itin malonūs ir spalvoti, tarsi sudėlioti iš mozaikos gabalėlių. Pergalė tarsi apvertė gyvenimą aukštyn kojomis", - po triumfo akimirkų "Vakarų ekspresui" pasakojo T. Delininkaitis.

Planetos pirmenybėse Turkijoje jis žaidė visose devyniose rungtynėse. Iš viso aikštėje praleido 158 min., pelnė 68 taškus (50 proc. taiklumas - 19 iš 38 metimų). Jo atsidavimas ir kovingumas aikštėje džiugino daugelį klaipėdiečių. Čempionato metu mieste vis dažniau pasigirsdavo kalbų ir pagyrų, jog T. Delininkaitis kilęs ne iš kur kitur, o iš Klaipėdos.

Į kalbas, kad jam galbūt trūksta agresyvumo, T. Delininkaitis atkerta: "Man "naglumo" trūko visą gyvenimą. Realiame gyvenime esu geros širdies, tad aikštėje pasikeisti yra sunku. Visada buvau ugdomas, kad reikia žaisti komandinį žaidimą, reikia būti draugiškam komandos nariams ir panašiai. Tie, kurie krepšinio mokosi už Atlanto, Amerikoje, tie būna "naglesni". Mūsų, Lietuvos, krepšinio mokykla skiriasi".