Savanorė varguoliams sriubą verda su meile

Jaunystėje dirbusi Aklųjų kombinate ir vėliau visą gyvenimą sunkiai triūsusi, P. Jakubauskienė įprato būti žmonėms reikalinga, o kartais net nepamainoma. Ji verpė ir audė, šeimininkavo gal pusšimtyje vestuvių, bet ne tik jaunavedžiai gyrė jos iškeptus tortus.

Tikinti moteris nesitenkino vien maldomis ir pasišventė tarnystei atstumtiesiems, kurie atsidūrė visuomenės paribiuose: kai kurie yra netekę namų, darbo, artimųjų paramos. Petronėlė sako, kad mes visi esame Dievo vaikai, todėl kiekvienas vertas atjautos, supratimo ir žmogiškos meilės. Ji tą savo meilę išreiškia ne tik virdama apie dešimt kibirų sriubos su mėsa ir daržovėmis, bet ir padrąsindama valgytojus, kad pagalbą priimti nėra gėda.

Daugiausia valgytojų - apie 80 - ateina penktadieniais. Per tą dešimtį metų geradarė prisiklausė visko, net piktų pastabų, esą, išvirusi marmarą, jai teko kviesti policiją ir greitąją pagalbą. Tačiau su laiku žmonėse atsiranda vis daugiau dėkingumo, elgesys tampa mandagesnis.

Kodėl neieškote sau pamainos, juk galėtų atsirasti jaunesnių savanorių?

Kad aš įpratau, man atrodo, kad jeigu aš galiu ką gero padaryti, tai kam tą darbą patikėti kitam? Kol turiu sveikatos ir jėgų, ateisiu į valgyklą. Man malonu, kad manęs žmonės laukia, man patiki savo bėdas. Ateina ir jaunų žmonių poros, vedinos vaikais.

Ar visiems užtenka maisto?

Stengiamės, kad užtektų. Pridedu į sriubą morkų, kopūstų, bulvių, kad būtų sočiau, pridedu taukų. Dar vaišiname arbata, duonos rieke. Kai kurie labai alkani žmonės ir po tris lėkštes išvalgo. Jeigu lieka, negi gaila. Juk ateina žmonės iš nakvynės namų, bedarbiai, savo vaikų apleisti seneliai, žvarbų rudenį tas sriubos šaukštas sušildo.

Kaip manote, ar daug žmonių sutiktų dirbti be atlygio?

Yra tokių. Koks dar atlygis gali būti, užtenka, kad žmonės padėkoja, sveikatos palinki.

Kaip jaučiatės sužinojusi, kad esate pristatyta "Metų filantropo" nominacijai?

Jaučiuosi kaip visada, bet dėkui, man tikrai malonu.