K. Buslajeva: "Pensininkams nereikia sėdėti namuose"

K. Buslajeva už ilgametį nuoširdų ir aktyvų visuomeninį darbą su uostamiesčio senjorais buvo nominuota "Vakarų ekspreso" rengiamuose "Metų klaipėdiečio" rinkimuose. Į Garbės klaipėdiečio vardą pretenduojanti K. Buslajeva sakė nežinanti, kas pasiūlė jos kandidatūrą, bet buvo įsitikinusi, kad tai padarė ne senjorai - esą jie jau būtų neiškentę ir pasisakę, kad tai buvo jų iniciatyva.

Ką Jums reiškia tai, kad esate tarp trijų nominantų Garbės klaipėdiečio vardui gauti? - paklausėme K. Buslajevos.

Man tai labai daug reiškia, nes esu nominuota kartu su labai garbingais žmonėmis. Amžiną atilsį Dramos teatro direktorių Gediminą Pranckūną pažinojau asmeniškai, man net nesinorėtų su juo varžytis. Jis išėjo negavęs įvertinimo. Kai praėjo nuostabos šokas, pagalvojau, kad turbūt buvau nominuota dėl Senjorų metų. Nesu tokia nusipelniusi. Darbas su senjorais nėra toks visuomeninis darbas, kurį reikėtų taip aukštai įvertinti.

Turbūt vis dėlto esate padariusi ką nors, už ką senjorai Jums dėkingi? Kokiais savo nuveiktais darbais didžiuojatės?

Man patinka generuoti idėjas ir kartu su kolektyvu dalyvauti miesto šventėse, pavyzdžiui, Jūros šventėje. Dalyvavome ir Baltijos kelio minėjime. Visuomet galvoju, kaip gražiau padaryti viską. Dažnai sakau, kad mums, pensininkams, reikia mažiau verkšlenti ir daugiau džiaugtis šia diena.

Labai didelė laimė, kad gavome patalpas Debreceno gatvėje, kur galime rinktis kada mums patogu. Kalbinau asmeniškai ir politikus, visiems sakiau, kaip mums reikia patalpų. Dabar net nežinau, kaip išsakyti padėką už tai, kad mums nebereikia niekur prašytis prisiglausti repeticijoms. Beje, tose patalpose radome paliktą rusiškų knygų biblioteką, padarėme knygų dovanojimo akciją rusakalbiams.

Ką Jūs iš savo veiklos gaunate?

Tik moralinį pasitenkinimą. Daugelis net pagalvoja ir sutikę klausia, gal algą už tai gaunu. Bet tenka ir pačiai pridėti - reikia kokią gėlę nupirkti ar saldainių. Labai mėgstu renginiams ruoštis, gerai apgalvoti, ko reikia, kad papuošimai būtų verti dėmesio, su mintimi, ne šiaip sau.

Kaip viskam randate laiko?

Aš gi pensininkė (juokiasi - autor. Past.). Išeidama į pensiją kolegoms sakiau, kad ilsėsiuos, važiuosiu prie jūros. Pasiūlė nueiti į pensininkų klubus. Nuėjau, patiko. Tik negalvojau, kad reikės tiek jėgų ir energijos įdėti. Bet aš, kaip ožiaragis, jei kažko imuosi, nuo pradžių iki galo padarau, su užsispyrimu.

Mūsų asociacijoje yra 16 didelių ir mažų kolektyvų, vien saviveiklininkų yra 350. Mes esame mylintys gyvenimą. Kiek beliko gyventi, kam pykti, kovoti? Geriau einame į visokius renginius, įstaigas, šokame, dainuojame, džiaugiamės gyvenimu. Net kai būna paskaitos apie sveikatą, mes dažnai nenorime dalyvauti, nes paliečia visokias skaudžias vietas, iškart pradedi galvoti, kiek visokių simptomų yra, viską randi savyje (juokiasi - autor. Pats.). Esu pastebėjusi, kad senjorai nėra mėgėjai susitikimų si gydytojais. Mums patinka boulingas, pasivažinėjimai, ekskursijos. Nesėdime vietoje.

Nepavargstate?

Kelis kartus buvau galvojusi apie pasitraukimą, bet manęs nepaleidžia. Kai mėginu palikti prezidento pareigas, visko sugalvoja žmonės, kad neišeičiau. Aš juos suprantu. Nesu materialistė ir negaila naudoti savo turtą asociacijos reikalams - važiuoti savo mašina, naudoti savo kompiuterį projektams rašyti.

Esu linkusi į labdarą. Dar prieš pensiją pradėjau kasmet prieš Kalėdas suruošti maždaug 20 dovanėlių, kiek leidžia mano pensija, ir su jomis aplankyti vienišus žmones. Grįžtu su labai daug emocijų, net susergu. Vieniši žmonės yra tokie ne dėl to, kad neturi vaikų, dažniausiai turi, bet vaikai jų nelanko. Nuėjus pas juos visko būna. Viena moteris yra sakiusi, kad niekada nėra gavusi dovanų, pradėjo verkti. Senutei padainavome kalėdinę dainą, ji atsistojo, dainavo kartu su mumis.

Ar Jums dar lieka laisvo laiko? Ką tuomet mėgstate veikti?

Labai mėgstu pasivaikščioti prie jūros. Vasarą kiekvieną rytmetį 6-7 valandą važiuoju pasivaikščioti ant molo. Net specialiai atsikrausčiau gyventi į senamiestį, kad matyčiau jūrą, kruizinius laivus. Tai buvo mano svajonė, kuri išsipildė tik gilioje senatvėje.

Dabar, kai dirbu su senjorais, lieka gana mažai laisvo laiko, bet kažkaip sulakstau visur. Išeidama į pensiją sakiau, kad turėsiu daug laiko, bet yra atvirkščiai. Sakiau, kad gražiai rengsiuos, gražiai šukuosiuos, pasidarysiu manikiūrus ir graži vaikščiosiu. Nieko panašaus (kvatojasi - autor. Past.). Užsirašau visokioms procedūroms ir turiu nukelti, nes vis vyksta kokie renginiai. Neseniai pirmą kartą organizavome fotografijų parodą "Sustok, džiaugsmo akimirka". Senjorai iš pradžių buvo nedrąsūs, bet kitąmet, sakė, jau patys viską darys.

Dar dainuojate ir ansamblyje.

Dainuoju ansamblyje "Savi", kuris yra gana populiarus. Mus daug kur kviečia, dainuojame parapijose, senelių namuose. Vykome pasirodyti į Baisogalą, Smalininkus, teko dainuoti ant laivo denio. Išėjusi į sceną sakau: "Mes, "biedni", dainuojame "biedniems". Taip yra, transportas yra brangus, važiuojame savo automobiliais.

Kai Žvejų rūmai rengia renginius, visuomet stengiuosi pasiekti, kad po asociacijos kolektyvų pasirodytų mūsų mėgstami atlikėjai - Simonas Donskovas, Vytautas Šiškauskas, Vitalija Katunskytė, Birutė Petrikytė. Kartą darėme projektą su Liveta ir Petru Kazlauskais - norintieji pasiklausyti net netilpo salėje.

Ką norėtumėte pasakyti Klaipėdos senjorams, kurie galbūt už Jus balsuos?

Jei jie yra senjorai, tegul jie kaip nors randa galimybę palikti tuos keturis namų kampus, o mes bandysime renginius daryti kuo įvairesnėse viešose miesto vietose - kad prie jų priartėtume, o jie galėtų ateiti. Kai jie paliks tuos keturis kampus, nebegalvos apie ligas. Žinoma, ateinant reikia atsinešti pozityvo, o ne kritišką požiūrį.

O kaip reikia gražiai, oriai senti, neprarandant to pozityvo?

Gražiai senti - ne vien gražiai apsirengti. Jei tik matote, kad yra nemokami renginiai, eikite, pulkite ten. Susipažinsite su žmonėmis, susidraugausite, galėsite eiti arbatos gerti vieni pas kitus. Ir dar kaimynus pasikvieskite. Reikia bendrauti.

Reikia naudotis prieinamomis naujovėmis, pavyzdžiui, kompiuteriu. Vaikai išvažiuoja į užsienį, žmogus sako, kad ilgisi vaikų, anūkų. Juk galima išmokti naudotis kompiuteriu tiek, kad pasikalbėtum su vaikais internetu. Bibliotekose vyksta kursai - tik mokykis. Daug mums padeda ir mobilieji telefonai.