"Gera kalbėti iš širdies į širdį"

Ar malonus jausmas būti pasiūlytai Meniškos sielos nominacijai?

Tai buvo netikėtumas, bet labai jaudinantis, ypač dėl to, kad šiais laikais visi labiau dėmesį atkreipia į šou kultūrą, į visa tai, kas mirga televizijos ekranuose. Kamerinei veiklai nedaug kas ir ryžtasi.

Jauniesiems skaitovams esate suteikusi ne vieną meistriškumo pamoką. Ar išaugs iš jų bent vienas toks geras skaitovas kaip jūs?

Su filologais mokomės universitete, kaip gražiai, taikliai išreikšti tai, ką nori pasakyti kitam. Jiems literatūra bus įrankis maksimaliai išreikšti save.

Jūs daugybę metų skaitote eiles, koks projektas jums brangiausias, išskirtinis?

Yra daugybė autorių, apie kuriuos sakau, kad jie - mano mylimieji, tiek daug pasakė apie mane pačią ir apie pasaulį bei žmonių gyvenimus. Stipriausias susidūrimas buvo su Sigito Gedos poezija. Iš pradžių buvau prisiklausiusi mitų, kokia nesuprantama, sudėtinga jo poezija, o paskui pakliuvo į rankas S. Gedos parašyta "Maironio mirtis. Devyni sonetai ir epitafija" - tai mane taip sukrėtė ir užvaldė, kad tiesiog negalėjau kiekvienam sutiktam neskaityti šių tekstų - su kokia pranašiška, galinga jėga bandė mus visus supurtyti. Pernai minėjome Maironio 150-ąsias gimimo metines, po 25 metų tie genijaus tekstai sugrįžo. Salė nuščiuvusi klausydavosi, nereikėdavo net jokių aktorinių priemonių. Gedos kūryba buvo mane atverianti pasauliui ir tverianti pasaulį manyje. Bet ir Česlovas Milošas, ir Bernardas Brazdžionis, ir Čiurlionis, Ieva Simonaitytė, Vincas Kudirka - fantastiškos asmenybės, suteikę vertybes ir prasmes.

Tačiau norėtųsi jus matyti vaidinančią teatre.

Prieš metus vaidinau latvių režisierės Maros Kimelės spektaklyje Klaipėdos dramos teatre "Lūšies valanda". Buvo nuostabus repeticijų laikas, susirinko grupė žmonių, kurie vedini idėjos, publiką nudžiugino, sukrėtė, suteikė vilties ir tikėjimo. Spektaklio kūrimas yra bendruomenės, šeimos gyvenimas, ir, žinoma, jis labai daug duoda.

Kaip galėtų tobulėti Klaipėdos miesto ir regiono skaitovų konkursas?

Galvojame, kad galbūt mokiniams būtų naudinga mėnesį prieš konkursą susitikti praktikumui su rengėjais, pasikviesti tuos, kas supažindintų su scenos meno pagrindais, ir autorius, kurie paaiškintų, kaip reikėtų interpretuoti jų kūrinius.

Kaip jūs interpretuotumėte savo vyro Arūno Sakalausko skulptūras?

Arūnas labai atsakingai keliauja į rezultatą, ir jis tikrai džiugina. Džiaugiuosi jo žanro įvairove, štai yra filosofinė "Arka", aiškiai prabylanti savo forma. Vilniuje Vinco Kudirkos paminkle ryški asmenybė, portretas, kalbėjimas apie nuostabią asmenybę, tokios ir kuria pasaulį. Aš matau, koks ilgas skulptūros sukūrimo procesas, ir sudėtingas, juodas darbas, nes paskui nieko negalės pataisyti atlietoje bronzoje ar iškaltame akmenyje.

Ar skaitote Klaipėdos rašytojų kūrybą savo vakaruose?

Skaitau Juozo Šikšnelio knygas, Gintaro Grajausko kūrybą turiu savo repertuare, ir ne vieni metai su studentais skaitome jo romano "Erezija" fragmentus ir eilėraščius. Džiaugiuosi, kad su jaunimu galime kalbėti apie pačius rašytojus kaip apie herojus, ateinančius į gyvenimą, ir kaip jie renkasi, nes gali pražudyti save, o gali ir išsaugoti, ir koks nelengvas tapsmo, brendimo kelias. Susibičiuliavome su Klaipėdos silpnaregių ir aklųjų biblioteka, rengiame adventinius, poezijos pavasario renginius. Man svarbu, kad jie susitinka su trijų tenykščių klubų nariais, literatais, senjorais, ir užmezga dialogą, o tiems žmonėms labai svarbi literatūra. Tikiuosi, kad pavyks surasti jaunų žmonių gimnazijose, kur yra teatro pamokos, susidraugauti su jais, o jie yra labai negailestingi, sunku sudominti. Vidiniame dialoge su autoriumi prasmės veriasi netikėtai ir naujai.

Ką apie jūsų skaitymus sako patys autoriai?

Labai jauni nepriima skaitymo, nes kūryba yra atsivėrimas, o tu ateini su savo patirtimi ir kalbi nuo savęs. Ir mes visi esame egoistai, ir pasaulis sukasi tik aplink mus, kol atrandame, kad yra ir kitų pasaulis. Sutikau ir tolerantiškų žmonių, tokių kaip Antanas Jonynas. Po studijų su visais kurso draugais atėjome į Šiaulių dramos teatrą, skaitėme Jonyno poeziją su Sauliaus Šiaučiulio muzika, ne vieną vėlų vakarą po spektaklio klaidžiojome po poezijos ir džiazo lankas. Įsimylėjome poetą dar tada, kai jo eilės buvo rankraščiuose. Lietuvoje tiek nuostabių literatų, kad nesuspėsi jų visų perskaityti. Laikui bėgant jie bręsta ir pradeda girdėti kitus, ir man yra buvę labai malonu, kai vienas rašytojas, įrodinėjęs, kad tik autorius gali geriausiai skaityti savo kūrinius, po dvidešimties metų sakė, kad nuostabu būtų, jeigu paskaityčiau jo poeziją. S. Geda buvo tiesus žmogus, ir kai parengiau poezijos vakarą jo neatsiklaususi, jis pasakė: "Jūs labai teisingai atvėrėte visas mano prasmes."

Jūs prisidėjote prie knygos apie aktorę Rūtą Staliliūnaitę gimimo.

Rašiau prisiminimus. Šiaulių dramos teatro literatūrinės dalies vedėjas Svajūnas Sabaliauskas kilęs iš Radviliškio, kaip ir Rūta, ir į jo prašymą pasidalinti prisiminimais apie ją atsiliepė daug žmonių. O man teko su ja vaidinti trijuose spektakliuose - Eimunto Nekrošiaus "Ivanove", vėliau - Vytauto Balsio "Eiliniuose" ir Gyčio Padegimo - "Laikas ir Konvėjai". Visada žiūrėjau R. Staliliūnaitės literatūrines programas, kai ji išėjo iš teatro.