Brolis Benediktas: "Mes esame vieno miesto vaikai"

Broli Benediktai, Jus pažįsta beveik visa Klaipėda, tikrai visa Kretinga, gal trečdalis Vilniaus ir Kauno. Už Lietuvos ribų ir suskaičiuoti sunku: Dušanbė, Kanada, JAV, Italija, Didžioji Britanija...

Mielai papasakočiau, ką per mane nuveikė Dievas ir man artimi žmonės. Ne dėlto, kad būčiau vertas arba nevertas Garbės klaipėdiečio titulo. Mums, suaugusiems, sunku keliais sakiniais apie save papasakoti. Nebent klausimas būtų toks: "Kaip gyveni? Kaip sveikata?" Apskritai, Garbės klaipėdiečio rinkimai man nekelia didelio entuziazmo ir nėra patrauklūs, nors pats tikslas supažindinti miesto gyventojus su šalia besimeldžiančiais, dirbančiais, kuriančiais klaipėdiškiais - sveikintinas.

Gimęs Klaipėdoje, Lelijų gatvėje augęs ir brendęs, maištavęs, hipiavęs staiga - į kunigų seminariją... O gal ne staiga?

Kas staiga įstoja į kunigų seminariją, ilgai negaišdamas ir išeina. Šįmet švenčiau trisdešimties metų kunigiškos tarnystės sukaktį. Dar prieš studijas dvasinės patirties sėmiausi kelionėse į kalnus, dykumas, kur teko sutikti daug įdomių žmonių, praktikuojančių budizmą, krikščionybę ar ateizmą. Keista, bet tuos pačius žmones sutikdavau Maskvos, Leningrado cerkvėse, muziejuose, teatruose. Į kunigų seminariją atėjau kaip keliaujantis Evangelijos skelbėjas. Štai kodėl po studijų atsidūriau Vidurinėje Azijoje tarp deportuotų Volgos ir Odesos sričių vokiečių, lietuvių, ukrainiečių, greta sužeistų Afganistano kare žmonių. Ši tarnystė stiprino mano gyvenimo kaip Dievo dovanos atidavimo kitų naudai prasmę ir viltį, kad tokiu būdu palengvinu kitų dvasinį vargą.

Broliams pranciškonams dažnai prikišama, kad "jie apie poniutes ir ponus šokinėja". Bet niekas nemato, kaip jūs beldžiatės į apleistų ir pamirštų paprastų žmonelių būstus juos išklausyti ir paguosti, o jei reikia ir pamaitinti visai ne dvasiškai, o materialiai - duonute, sriuba, kuo patys mintate tą dieną. Manau, kad priekaištų dėl draugysčių su turčiais ir į akis susilaukiate. Kaip reaguojate, ką sakote?

Visiems mums reikalingi padrąsinantys, viltį žadinantys žodžiai, ypač "poniutėms ir ponams". Mes esame vienos šeimos, vieno miesto vaikai. Mūsų kelionė tęsiasi vienoje valtyje. Bet kuris mūsų pasiektas taškas yra tik naujos kelionės pradžia. Jeigu to nėra, mes sukame ratus apie save pačius. Turime eiti artimo link. Išsižadėdami kitų pralaimime: šiandien - "ponia", rytoj - "sąvartyno gyventoja", be stogo ir be artimo. Tik atsakomybė už žmogų, tik teisingi atsakymai į klausimus mums suteikia jėgų naujai ir teisingai kelionei. Nemėgstu moralizuoti. Geriau pačiam tinkamai gyventi pagal Evangeliją, nes daugumai žmonių visiškai neaišku kas toji Evangelija. Kiekviena proga kiekvieno prašau: priimkime šį gyvenimą kaip Dievo mums duotą galimybę autentiškai vienas kitą mylėti ir gerbti. Man nesvarbu, kokie tų žmonių veidai ir prašymai, visuose stengiuosi matyti Jėzų, sakiusį: "Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte".

Kretingos bažnyčioje laikydamas šventas mišias savo įšventinimo į kunigus 25-mečio proga dėkojote savo tėvams, draugams ir ypač priešams. Draugams - palaikiusiems sunkiais momentais, kokių ir dvasininkams nestinga, o priešams - už tai, kad jie tik patvirtino teisingu keliu einant. Kas tie dvasininko priešai?

Lietuva tapo šalimi, kur krikščionys yra mažuma. Galėčiau išvardinti daug vidinių ir išorinių priežasčių, kodėl taip atsitiko. Bet to nedarysiu ir blogio nekatalogizuosiu. Tiesa, prieš penkerius metus Kretingos bažnyčioje tariau "ačiū" ir savo "priešams", kurių dėka savyje brandinau kunigo pašaukimą. Savo "priešus" šiandien įvardinsiu neseniai nugirstais naujadarais iš Rusijos: zombi dėžė (televizorius) ir mediafrenija (žiniasklaidos kliedėjimas). Iš visko galime išgauti gėrio ir kurti autentišką, žmogišką patyrimą ir bendrystę. Dėka jų prisidėjau prie keleto dokumentinių filmų kūrimo, svetainių steigimo, straipsnių rašymo ir taip toliau.

Lankote onkologinėmis ligomis sergančius vaikus ir suaugusius. Ne kartą Jums išėjus iš aštuonmečio, dvylikamečio, septyniolikmečio palatos Jūsų akyse esu mačiusi gilų sielvartą. Tuomet atrodydavo, kad Jums pačiam reikia paramos ir užuojautos, bet niekam nesiguodžiate. Kaip sustyguojate savo vidų?

Man pačiam tai kelia nuostabą. Kartais atrodo, kad daugiau neištversiu, spruksiu už jūrų marių. Bet štai kažkas įvyksta ir vėl jaučiuosi kaip naujai užgimęs. Pasidalinsiu vienu iš nutikimų - tikru dvasiniu dopingu-skanėstu. Po šių metų "Vilties bėgimo" prie manęs priėjo vienas iš šventės dalyvių, panoręs tiesiog čia, Vasaros estradoje, atsilikti išpažintį, pakeisti save tobulesniam gyvenimui. Po išpažinties kartu pasimeldėme. Atsisveikindamas jis manęs paprašė, kad kažkokiu būdu jo nuodėmę paviešinčiau: "Per visą savo lyderystės dvidešimtmetį verslo imperijoje be jokio gailesčio iš darbo atleisdavau darbuotojus, susirgusius onkologine liga. Nuo dabar pasiryžtu teikti visas reikalingas lengvatas ligoniams ir neįgaliesiems". Ar gali būti kas nors solidžiau už šį skelbimą?! Štai, kaip "Vilties bėgimas" padeda atpažinti savo tikrąjį veidą. Anuomet susileidęs vilties dozę iki šiol apie jokias atostogas nesvajoju... "Aš turėjau daug džiaugsmo ir paguodos iš tavo meilės, nes tu, brolau, atgaivinai šventųjų širdis." Šios apaštalo Pauliaus laiško Filemonui eilutės mane ypač "veža".

Esate nuolatinis idėjų generatorius geriems darbams. Taip atsirado ir lyg utopija atrodžiusi mintis pastatyti Onkologijos centrą, į kurį galėtų kreiptis kiekvienas žmogus, išgirdęs diagnozę "vėžys". "Vilties bėgimas" pradžioje irgi atrodė lyg utopija, o jis baigia apimti visas sporto rūšis. Gal ta skleidžiama viltimi broliai pranciškonai apraizgys ne tik visą Klaipėdą?

Kaip gražu: klaipėdiečiai, apraizgyti vilties santykiais tarp žmonių, sergančių ir sveikų, stokojančių ir pasiturinčių, nuodėmingų ir šventų! Norėčiau visus apraizgyti neišardomu ryšiu, broliška meile ir solidarumu. Tokia mano kuriama vilties istorija, į kurią, ačiū Dievui ir dienraščiui "Vakarų ekspresas", įsiliejo tūkstančiai klaipėdiečių. Jiems tariu savo nuoširdžiausią ačiū!