Vytautas Balalis: "Klaipėda - Lietuvos sanatorija"

Iš Alytaus į Klaipėdą 1995 metais atvykome su broliu dvyniu Kęstučiu studijuoti KU Menų fakultete. Jei turėčiau galimybę pasukti laiką atgal, nieko nekeisčiau. Režisūros studijos ir patirtis, įgyta vaikų stovykloje "Baltijietis", pagimdė idėją sukurti "Parodijos teatrą". Duoną iš šio sumanymo valgau jau 10 metų.

Pirmieji metai Klaipėdoje buvo nelengvi, uostamiestį nuo gimtojo Alytaus skiria beveik 300 km. Bendrabučio kambaryje gyvenome keturiese, pamenu, pirmoji žiema buvo labai šalta, studijų pradžia įtempta, bet vasara, praleista prie jūros dirbant vaikų poilsiavietėje, tiesiog atmerkė akis. Pradėjau jausti ir suprasti šio miesto savitumą, priklausomybę jūrai. Naujos pažintys ilgam suartino mane su Klaipėda.

Ar pastebite, kaip šis miestas keičiasi?

Man Klaipėda - sanatorija. Koncertuoju visoje Lietuvoje, o gyvenu čia - dideliame ir ramiame mieste. Per pastaruosius 15 metų uostamiesčio veidą labiausiai pakeitė nauji namai ir prekybos centrai. Pamenu, studijų metais prabangiausia parduotuvė buvo "Naktigonė". Ačiū miesto valdžiai už dviračių infrastruktūrą.

Ko pasigendate?

Mūsų mieste labai trūksta vandens parko. Taip pat keistai atrodo skurdūs Palangos ir Klaipėdos pliažai. Kodėl neatsiranda verslo žmonių, galinčių pasiūlyti daugiau pramogų pajūryje, gal net ištisus metus? O dabar tik ledai ir beliašai... Pagaliau turime prieigą prie kruizinių laivų terminalo, kuri galėtų būti išnaudojama ir ne sezono metu. Laukiu žuvų prekybos tiesiai iš laivų ir labai tikiu, jog mieste bus įrengta daugiau šunų vedžiojimo aikštelių, nes ši spraga gimdo nemažai konfliktų tarp miestiečių.

Dar akis bado šiukšlių kalnai prie jūros ir Danės pakrančių. Noriu tikėti, kad prasmingos akcijos "Darom" išugdys naują supratingesnę kartą. Savivaldybė galėtų griežčiau bausti gamtos niokotojus.

Kuo pirmiausia pasirūpintumėte tapęs uostamiesčio vadovu?

Skirčiau sau rentą ir išsinuomočiau limuziną už biudžeto lėšas iki gyvenimo pabaigos tiesiog už meilę Klaipėdai, - šypsosi. O jei rimtai, man, kaip šuns šeimininkui, labai trūksta lopinėlio šunų paplūdimio prie jūros. Būtų gražus ir novatoriškas žingsnis į Europą.

Kuo turėtų didžiuotis tikras klaipėdietis?

Ko gero, tuo, kas garsina Klaipėdą Lietuvoje, Europoje ar pasaulyje. Tai - uostas, džiazas, Jūros šventė, šokių kolektyvas "Žuvėdra", "Švyturio" alus ir dryžuotų sielų žmonės.

Miesto svečiai dažnai akcentuoja, jog kartą atvykus į uostamiestį į jį vis norisi grįžti. Kaip paaiškinti šią trauką?

Klaipėdoje metų metus gali nebūti prie jūros, bet ji, kaip automobiliui akumuliatorius, labiausiai duoda gyvybės ir energijos. Nors man uostamiestis - tėvų meilės miestas, čia mokyklą ir teatro studiją pas režisierių Povilą Gaidį lankė mama, pamilau Klaipėdą dar vaikystėje iš senelių pasakojimų - močiutė daugiau nei 20 metų dirbo "Švyturio" alaus darykloje. Žodžiu, kaip Čechovo sesės troško į Maskvą, taip aš nuo mažens norėjau į Klaipėdą. Ji traukia kaip romantiškas, ramus ir perspektyvus miestas. Dėkoju uostamiesčiui už Menų fakultetą, už nuostabius dėstytojus, sutiktus draugus ir patirtas bei realizuotas galimybes.

Daug gražių, originalių, iškilių darbų ar projektų, ko gero, daromi ne dėl Klaipėdos miesto, ar jos gyventojų, o dėl asmeninių interesų, tai - natūralu. Nepaisant to, sau ir klaipėdiečiams linkiu atsakingo požiūrio, meilės tam, ko imiesi ir optimizmo. Pozityvūs žmonės skleidžia gerą energiją, užkrėskime ja visą Klaipėdą!