Liutauras Kraniauskas: "Klaipėdoje trūksta bendruomenės ritualų"

Esu čia gimęs, iki 18 metų gyvenau, vėliau tarnavau sovietinėje armijoje ir išvykau į Vilnių pasisemti mokslų. Sostinėje visada galvojau, kad vis viena reikės sugrįžti į Klaipėdą, tai - miestas, į kurį tenka ir norisi grįžti.

Kas paskatino tai padaryti?

Pirmiausiai artimi žmonės. Tėvai čia, ilgai gyvenau, miestas pažįstamas, nėra taip baugu. Kita vertus, - profesinės karjeros galimybės. Vilniuje ir Kaune yra stipresnė konkurencinė terpė. Mažesniuose miestuose yra daugiau laisvės įgyvendinti savo idėjas.

Kas patinka mieste?

Pirmiausiai, žmonės, nes miestas - tai žmonės, ne urbanistinė struktūra, landšaftas.

Kai apibūdintumėte klaipėdiečius?

Jie yra liberalios dvasios ne politine prasme, o laisvės pojūčiu, gal net keistu. Kitas bruožas - jie mėgsta gerai švęsti, tai suteikia savotiško žavesio.

Kaip ta laisvė pasireiškia?

Per įvairiausias nuostatas, galimybes lengvai ištrūkti. Klaipėda nėra toks pririšantis miestas, kad atvažiuoji, ir jau čia liksi amžiams. Gali išvykti, grįžti. Vilniečių meilė prisirišimo prie savo miesto prasme yra didesnė. Bet Klaipėda traukia aplinkinius žmones, net sostinės gyventojai čia atvyksta. Tai - uostas, kuriame norisi numirti... Tai miestas, kuris teikia daugiau galimybių. Nėra mažo miestelio mentaliteto, kai esi stipriai priklausomas nuo to, ką kitas apie tave pagalvos, ir kartu tai nėra anonimiškas miestas, didmiestis, kai paskęsti, tavęs niekas nepažįsta, reikia išsikovoti savo statusą kitokias būdais. Klaipėda - tas subalansuotas variantas.

Pavyzdžiui, Vilniuje kultūriniame gyvenime esi įspraustas į uždarą bendruomeninį ratą. Ten susikuria toks ratas, kuris diktuoja žaidimo taisykles, atsiranda pasipūtimas, uždarumas, snobizmas, kyla problemų, kaip patekti į tą ratą. O Klaipėdoje yra mažesnė bendruomenė, kuri nesukuria tų uždarų ratų. Tad esi lengviau įeinantis į įvairius bendravimo ritualus, tie ritualai paprastesni pas mus, jie tiesmukiškesni.

Ko pasigendate mūsų mieste?

Pirmiausiai bendruomeninių ritualų. Pavyzdžiui, vis kalbame apie mirusį senamiestį, jį bandoma prikelti apeliuojant į verslininkus, kad šie pritrauktų turistų. Aš sakau, kad reikia kurti bendruomenę, jos ritualus. Jei turėčiau galimybę, priversčiau kasdien žmones išeiti į senamiestį ir valandą jame pasėdėti, nieko neveikti, neskubėti, sustabdyti laiką, bendrauti. Urbanistinių elementų yra, mitai kuriami, o ritualų nėra.

Jei būtumėte uostamiesčio vadovas, kokius tris įsakymus pirmiausiai išleistumėte?

Atsistatydinčiau iš karto, nieko nepradėjęs veikti... O jei rimtai, žmonės turėtų priverstinai nedirbti valandą per dieną ir bendrauti su kitais viešosiose erdvėse. Kitas dalykas - uždrausčiau skųstis valdžia ir vartoti sąvokas, kad valdžia nieko nedaro. Kiekvienas turi potencialo, ką nors padaryti, pernelyg apeliuojame į valdžią, patiems reikia veikti. Taip pat panaikinčiau visus apribojimus ir taisykles, susijusias su žmonių elgsena viešosiose vietose. Bandome išvaryti riedlentininkus, riedutininkus... Aš sugrąžinčiau juos iš tų užslėptų erdvių. Miesto sutvarkymas nėra pagrindinis tikslas, reikia mąstyti ir apie žmones, kad jiems būtų gera tame mieste, tose viešosiose erdvėse.

Ką pats padarėte naudingo Klaipėdos miestui?

Ne, tikrai nesigirsiu... Čia juk kolektyvinis darbas. Dirbant savivaldybės administracijoje po truputį išjudinome kruizinės laivybos plėtrą, pritraukėme turistus, vystėme jūrinį mentalitetą, pakvietėme regatas, brandinimos idėjos dėl vandens turizmo. Atsigręžiama į mus, laivai pradeda plaukti, ėmėme suprasti, kas yra burlaiviai. Per smulkius, nepastebimus darbus galima padaryti labai daug, tad girtis, ką esi nuveikęs, yra beprasmiška.