Klaipėdos Sąjūdžio gimimo užkulisiai (11)

"Vakarų ekspresas" tęsia pasakojimų ciklą, skirtą Sąjūdžio 25-osioms metinėms.

Praeitą šeštadienį pradėjome pasakoti "muilo operos" pradžią, kai TSRS liaudies deputatais išrinkti sąjūdininkai Zita Šličytė ir Vytautas Čepas 1989-aisiais, totalinio prekystalių tuštėjimo metais, Prekybos valdybos viršininko Arkadijaus Lichtinšaino pareikalavo atverti sezamų - sandėlių - duris.

Jie tiesiog buvo priblokšti gėrybių gausos, pradedant importiniais kvapiais muilais, prancūziškais kvepalais, baigiant "dublionkomis" (verstos odos geros kokybės paltais, kurie buvo skirti ne "kožnam pabažnam"), vengriškų, jugoslaviškų rankinių, batų ir t. t.

Tos kontrolės rezultatų paviešinimas susilaukė didelio rezonanso. Kažkodėl labiausiai buvo išpūstas importinių muilų burbulas. Aš dabar galvoju - gal todėl, kad kilo šis skandalas, ir dabar dar tebeturiu prieš 24 metus už talonus pirktų importinių muilų? Nes 1989-aisiais jau nieko nebegalėjai nusipirkti be tų talonų, skirstomų darbovietėms. Talonai paklodėms, rankšluosčiams, gėrimams, valgymams. Ir netgi tualetiniam popieriui... Reikia nereikia ėmėm tuos talonus, pirkom kruopas, miltus "atsargai". O po kelerių metų, prisiveisus tose "atsargose" vabaliukų, viską šlavėm į šiukšlynus. O štai muilų kandys negraužė...

Kelionė į LTSR AT

Taigi, tas TSRS liaudies deputatų žygis į Prekybos valdybos sandėlius sudrebino Klaipėdos padangę.

POSTAI. Saugoti Lenino ir Pergalės paminklų kariškiai skyrė apsaugą - kareivių postus apskritą parą.

"Surašę aktus, kiek ir ko radome, su Arkadijumi Lichtinšainu aiškinomės, kodėl toji prekių gausybė nepasirodo Klaipėdos parduotuvėse. Sulaukėme ir argumentuotų atsakymų, pavyzdžiui, dėl vaisių, žirnelių, agurkėlių sankaupų. Prekybos valdybos viršininkas aiškino, kad jų gaunama ribotais kiekiais. Ir todėl dėžės su gėrybėmis kaupiamos, kad paskui būtų galima jas paskirstyti restoranams, kavinėms. Bet daug kam tų logiškų paaiškinimų nesulaukėm.

Taigi su "revizijos" duomenimis važiavome į LTSR Aukščiausiąją Tarybą. Prieš šią kelionę, tarsi ką nujausdamas, atsisveikinau su dukrelėmis. Ir iš tiesų, mano vairuojamą automobilį persekiojo sunkvežimis, nuvaręs nuo juostos. Iki šiol taip ir neturiu tvirtos nuomonės, ar tai buvo tik, kaip vėliau aiškino sunkvežimio vairuotojas, pokštas, kad grįžtančio iš tolimos kelionės neimtų miegas", - pasakojo V. Čepas.

"Malkų skaldymas"

Paklaustas, ar su tais muilais, su kitomis sąjūdininkų rengtomis akcijomis, pavyzdžiui, gulėjimais ant bėgių prie Naftos bazės, nebuvo perlenkta lazda, V. Čepas teigė, kad daugelis akcijų, mitingų turėjo netgi labai geros įtakos gerinant reikalus.

"Tuometinis Naftos bazės viršininkas Martinas Gusiatinas netgi dėkojo sąjūdininkams už tą gulėjimą ant geležinkelio bėgių. Buvo gautas finansavimas, leidęs sumažinti bazės skleidžiamą smarvę, žmonėms sudarytos geresnės sąlygos dirbti. Panašiai pavyko akcijos prie Celiuliozės ir popieriaus kombinato, "Syriaus" gamyklos. Tai kėlė žmonių dvasią, skatino racionalias mintis, žmonės buvo labiau informuoti ir tikintys, kad kažką galima keisti.

REAKCIJA. Į gatvių pavadinimų keitimą, ideologinių paminklų nukeldinimo idėją audringai reagavo imperinis kūdikis "Jedinstvo".

Na, o A. Lichtinšaino atveju lazda tikrai buvo perlenkta tuomet, kai Darbininkų sąjunga ėjo spardyti jo buto durų. O "atsiplauti" turėjo sąjūdininkai, nes sukeltas "debošas" papiktino žydų bendruomenę. Buvau įpareigotas atsiprašinėti televizijoje, asmeniškai. Tam kartui incidentas buvo sušvelnintas. Bet nepamirštas.

Beje, su A. Lichtinšainu netgi susidraugavau. Daug kalbėdavomės. Jis sakė mus suprantąs. Tačiau, manau, giliai širdyje nuoskaudą vis tiek jautė", - jausmais ir mintimis dalijosi V. Čepas.

Jis yra įsitikinęs, kad "malkų skaldymo" reikalus pristabdydavo stipri Klaipėdos sąjūdininkų teisinė grupė - Algis Jucys, Povilas Vasiliauskas, Zita Šličytė, Narcizas Rasimavičius, filosofo Alfredo Tytmono pozicija.

Stipriosios sąjūdininkų pusės

Klaipėdos sąjūdininkai, kaip ir kitų miestų, miestelių, nebuvo vieningi mąstymu, perspektyvos vertinimu, ateities įžvalgomis. Buvo trokštančių kraujo ar net komunistus šaudyti, svaičiojančių apie karą su Rusija. Tačiau buvo vis dėlto blaivaus mąstymo branduolys - ne tokie rėksmingi, ne tokie liepsningi, bet racionalūs Arūnas Acus, Edmundas Andrijauskas, Eugenijus Gentvilas, Antanas Kontautas, Artašesas Gazarianas.

Daug ką į vietas sustatyti argumentais, istorijos išmanymu sugebėdavo istorikai Vytautas Plečkaitis, Rimantas Ulevičius, architektas Vytautas Šliogeris.

"Palyginti su Vilniaus ir Kauno sąjūdininkais, mes nebuvome tokie aktyvūs ir rėksmingi, bet ir klaidų, dėl kurių šiandien tektų atgailauti, gal mažiau darėme", - mano V. Čepas.

Jis pabrėžė, kad Klaipėdos sąjūdininkai buvo pačių įvairiausių profesijų žmonės, tad, sprendžiant kokius klausimus ar vystant temas įvairioms akcijoms ir mitingams, buvo su kuo racionaliai pasitarti, ne vien pasikliauti revoliucine retorika. Tiesa, ji taip pat buvo pasitelkiama, bet dažnai remiama ir neginčijamais argumentais.

Gatvių pavadinimų grąžinimo metas

Per pirmąjį sąjūdininkų pasireiškimą Klaipėdos gatvėse 1988 m. liepos 9-10 d. surengta parašų rinkimo akcija parodė, kad miesto gyventojai svarbiais uždaviniais laiko Klaipėdos pilies atstatymą ir senųjų gatvėvardžių grąžinimą.

Tie surinkti parašai dėl nuomonių pareiškimo neliko be atskardžių: 1988-1990 m. buvo pradėta grąžinti tiek senuosius XVII-XIX amžiaus, tiek 1923-1939 m. atsiradusius gatvių pavadinimus. Senamiestyje vėl atsirado Kepėjų, Skerdyklos, Zembrickio, Zauerveino, Tiltų ir Turgaus gatvės.

Kiek vėliau buvo pakeista ir didžioji dalis ideologinio pobūdžio sovietinių gatvių ir aikščių pavadinimų. Nebeliko Komjaunimo, Nachimovo, Suvorovo, 16-osios divizijos gatvių, Pergalės ir Lenino aikščių. Istorikas Vygantas Vareikis yra pastebėjęs, kad gatvių pavadinimų transformacijos prasminiai akcentai stebėtinai panašūs: rusų kosmonautą Jurijų Gagariną pakeitė lietuvių lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas, Tarybinės Armijos gatvei buvo sugrąžintas Šaulių pavadinimas.

KITOS RŪŠIES MITINGAI. "Jedinstvo" rengiami mitingai Klaipėdoje irgi būdavo pakankamai gausūs. Į juos rinkdavosi visokių ivanovų įbauginti kitakalbiai.

Vokietijos piliečio Heinzo Radzivilo iniciatyva Teatro aikštėje buvo atstatytas Klaipėdos vienas simbolių - paminklas Taravos Anikei. Tiek pastarojo paminklo likimas - atstatyti ar ne, tiek gatvių ar aikščių pavadinimų keitimai sukeldavo nemenką šurmulį. Ypač dėl to įsiaudrindavo kitakalbiai.

"Jedinstvo"

Mano vienas viršininkų, šiaip jau doras rusas, į Klaipėdą parkeliavęs su frontu, čia susisukęs gūžtą, užauginęs vaikus, taip per 50 metų ir "neįkirto" lietuvių kalbos. Per darbovietės vakarėlius, kai įsilinksminę tarškėdavome gimtąja kalba, mano viršininkas niūriai primindavo: "Ja na vašem tureckom ne ponimaju."

O viešose erdvėse - gatvėse, stotyse, parduotuvėse - rusakalbiai lietuvius "statydavo į savo vietą", įsakmiai pareikšdami: "Govorite po čelovečeski!" Prasidėjus Atgimimui, tarp rusakalbių kilo panika, kad dabar jie bus paprašyti kalbėti "žmonių kalba". Tas baimes bemat išnaudojo vis dar už sovietinės idelogijos bandantys kabintis "tovariščiai" - buvo įkurta "Jedinstvo", kaip atsvara Sąjūdžiui.

Ši organizacija žaidė paprastų žmonių jausmais ir baimėmis, į ugnį liedama žibalo, esą rusakalbiai bus deportuojami iš Lietuvos. Panikai paaitrinti nebuvo bodėtasi ir pareiškimų, kad kitakalbiai netgi bus fiziškai naikinami ir pan. "Jedinstvo" padaliniai beregint susikūrė rusakalbiuose kolektyvuose - žvejybos ir prekybos uostuose, laivyne, žuvies apdirbimo pramonės bastionuose, rusakalbių mokyklose. Į "Jedinstvo" veiksmus buvo dedamos viltys jau dar tebesant LTSR susąjūdėjusiai AT, o ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę per 1991 m. sausio įvykius. Ir ypač "Jedinstvo" Klaipėdoje galvą kėlė per tų pačių metų rugpjūčio pučą. Bet tik dvi dienas, kai tos keliamos galvos nulinko, o ir pats pučas subliuško...