Faustas Stepukonis: "Miestui iškilti padeda asmenybės"

Aš esu čia gimęs, visą gyvenimą gyvenau, tik mokiausi Kaune, šiek tiek dirbau Vilniuje. Sugrįžau, nes labai mėgstu gamtą, o Lietuva nieko gražesnio neturi, kaip marios ir jūra, Nemunas. Mėgstu žvejoti.

Kaip atrodo Klaipėda, palyginus su kitais pasaulio miestais, kuriuos aplankėte?

Dažnai apie tai pagalvoju, ir įspūdžiai tikrai prieštaringi. Anksčiau buvau labai didelis savo miesto patriotas, ir juo išlieku, nors ir suvokdamas, kad mes provincialiai atrodom, lyginant su kitais Europos ar Amerikos miestais - kad ir skurdžia architektūra. Kai iš jūros parplauki į Klaipėdą, tarsi jos nėra. Išnyra tik naftos bazės bakai ir vienintelis pastatas - "Pilsotas"... Aišku, labai puošia Jūrų muziejaus laivai, iškelti ant kranto.

Mes ypatingi, kad turime uostą, tad reikėtų daugiau ir akcentuoti tai, kas mus sieja su uostu ir jūra, kad turistai turėtų ką įsiminti. Daugelis miestų yra supanašėję, o mes ypatingi tuo, kuo nuo jų skiriamės, tai ir yra vertybė.

Tai kas toje Klaipėdoje išskirtinio?

Nebūtinai tai turi būti kokie nors statiniai. Tarkime, Olgos Žalienės iniciatyva pradėta delfinų terapija, skirta autizmu sergantiems vaikams, - unikalus reiškinys. Užsieniečiai susidomi būtent tuo. Arba šią vasarą vykusi burlaivių regata; dabar mes esame aptariami pasaulio buriuotojų, kuriems iki jos nebuvome įdomūs.

Ar randate kultūrinių erdvių pasiganyti? Ar tenkina Klaipėdos intelektualinis veidas?

Esu susijęs su muzika, būdamas studentas, dainavau chore, dabar mano draugai yra žinomi Klaipėdos muzikantai, tad lankausi koncertuose, džiaugiuosi, kad yra iniciatyvių žmonių, juos organizuojančių. Kita vertus, svarbu ne kur tu esi, o kaip apie save galvoji. Provincija dažnai suvokiama geografiškai, bet iš tikro provincija yra vidinė žmogaus savybė.

Intelektualų mieste netrūksta; kažkodėl taip jau gamtoje sutvarkyta, kad ir Afrikos džiunglėse gali rasti išskirtinių asmenybių. Ir Klaipėdoje yra asmenybių, paliekančių ryškų pėdsaką. Tarkime, Alfonsas Žalys, kurio pastangomis atsirado universitetas, Jūrų muziejus - jis miestą padarė tokį, kokiu galime didžiuotis.

Ar galite, dirbdamas Klaipėdos universitete, visiškai save realizuoti?

Viskas priklauso nuo paties; jeigu tu iniciatyvus, bendrauji su viso pasaulio mokslininkais, be abejo, gali realizuoti. Apie save nenoriu daug kalbėti, esu įsitraukęs į gerontologinius tyrimus, tirdami senų žmonių sveikatą, bendraujame su Švedijos, Islandijos mokslininkais. Bet mano kolegos taip pat važinėja po pasaulį, bendrauja, net būna sunku juos surasti.

Aišku, mūsų universitetas nėra labai įspūdingas, bet ir nėra prasto lygio. Man tenka paskaitas paskaityti užsienio universitetuose, nepasakyčiau, kad ten stebuklai. Aišku, jų galimybės žymiai didesnės, bet studentai nesiskiria nuo mūsiškių, tik reikia juos sudominti. Čia vėl tavo reikalas: ar tu apsileidęs ir nieko nedarai, keiki viską, ar per internetą susirandi sau pažinčių, konferencijų, pinigų, ko tik nori...

O kas slopina jūsų patriotizmą?

Trūksta asmenybių, kurios galėtų ką ryškaus padaryti. Antai sugalvojo žmonės pastatyti skrendančios žuvėdros skulptūrą, kuri rėžia sparnu vandenį, kaip simbolį žuvusiems jūrininkams; aš ją tiesiog akyse mačiau. Pasirodo, ne taip paprasta praeiti biurokratines kliūtis ir įkūnyti ypatingą sumanymą, nors jauti, kad jis visiems patiktų. Gal tokie dalykai ir sukelia pyktį. Buvo Neringos meras Stasys Mikelis, ten viskas pajudėjo, Druskininkuose yra meras Ričardas Malinauskas, ten viskas gyva, keičiasi, vystosi vandens parkai; tiems miestams pasisekė. Reikia stengtis kiekvienam asmeniškai keisti miestą savo darbais, nelaukti, kol kas kitas padarys.

Ko miestui labiausiai trūksta?

Turbūt tų pačių asmenybių. Jeigu jų atsiranda, tai ir vyksta kas prasminga. Kažkada Čiurlionį pastebėjo mecenatas, pasikvietė, mokė, bet genijaus niekas nesukūrė pagal planą. Jeigu yra asmenybė, aplink ją susiburia judėjimas ar visa valstybė, iškyla miestas. Manau, mes neįvertiname atskiro asmens vaidmens mūsų gyvenime, o juk ne per biurokratus atsiranda didingi kultūros ir meno dalykai. Tarkim, žiūri į tą miesto mažąją skulptūrą: peliukai, kačiukai, kaminkrėčiai ant stogų, jauti asmenybės ranką, kurios niekas nesustabdė. Į džiazo klubą "Kurpiai" man ne gėda svečius atsivesti, žinau, kad ten bus gyva, linksma, draugiška atmosfera.

Koks svečio atsiliepimas jums įsiminė?

Vienas mano kolega švedas pasakė, kad yra įsimylėjęs vieną namą Klaipėdoje. Jis taip papasakojo, kad susigaudžiau, jog kalba apie nediduką fachverkinį namą, sovietmečiu buvusią žvejų reikmenų parduotuvę netoli senojo turgaus.