Aušra Daukantaitė: "Klaipėdoje sustojo laikas"

Gimiau ir augau Skuode. Kelius į Klaipėdą nutiesė noras studijuoti, mokytis, augti, nesėdėti vienoje vietoje. 1999 metais Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Režisūros katedroje buvo surinktas pirmasis lėlių teatro režisierių kursas, į kurį patekau ir aš. Klaipėda - magiškas miestas, kuris įtraukia, sužavi savo atmosfera. Tiesa, minusų ji irgi turi - čia laikas yra sustojęs. Kartais net nepastebi, kaip kiti Lietuvos miestai jau didžiuliais žingsniais žengia tolyn, o Klaipėda vis toje pačioje vietoje mindžikuoja... Myliu uostamiestį, nenorėčiau niekur kitur Lietuvoje gyventi, na, nebent savo gimtajame Skuode. Tiesą pasakius, jei dabar būtų galimybė pasirinkti, kur gyventi, mielai rinkčiausi vieną iš užjūrio miestų. Bet šiaip nieko nekeisčiau, gyvenimą ir darbą kiekvienas modeliuoja savaip, aš jau pasirinkau ir nenoriu mesti kelio dėl takelio.

Ar pastebite uostamiestyje vykstančius pokyčius?

Žinau žmonių, kurie vis veržiasi atgal į Klaipėdą. Ilgisi jos. Idealizuoja. Čia žmonės niekur neskuba, neturi didelių užmojų, tikslų. Veržliai ir gyvybingai asmenybei čia labai sunku. Tikro klaipėdiečio nepastumsi, nepaskubinsi. Teisūs yra tie žmonės, kurie vadina Klaipėdą Lietuvos džiazo sostine, nes žmonės čia gyvena džiazuodami, lėtai svinguodami ir neskubėdami. Per 10 metų (tiek čia gyvenu), miestas labai pasikeitė - į gerąją pusę žinoma. Draugai, pažįstami, retkarčiais užklydę Klaipėdon, stebisi tuo, kad viskas gražėja, auga, plečiasi. Jiems čia malonu sugrįžti. Bet tai tik urbanizacija, infrastruktūra, kuriai gerėjant auga ir miesto įvaizdis, tačiau žmonės čia nesikeičia...

Kas, jūsų nuomone, šiame mieste bado akis?

Man, kaip vaikų kultūros atstovei, nuolat akis bado nepakankamas dėmesys jaunosios kartos lavinimui. Su infrastruktūra ir miesto tvarkymu viskas gerai, bet čia tik išorė. Dažnai valdžia užmiršta klaipėdiečių dvasinį, moralinį pasaulį. Gal tai ir skamba banaliai, tačiau manau, kad vadovaujant miestui reikia žiūrėti plačiau ir toliau. Juk dirbant tokį atsakingą darbą reikia gyventi ne dabartimi, o 20-40 metų į priekį. Ne tik Klaipėdos, bet ir Lietuvos valdžios didžiausia bėda - emigracija. Iš Klaipėdos išvyksta labai daug jaunų, talentingų, perspektyvių žmonių. Dirbantys Klaipėdos miesto labui turėtų labai susirūpinti šia problema, imtis realių veiksmų.

Kuo turėtų didžiuotis tikras klaipėdietis?

Jūra, džiazu, Danės upe, "Meridianu", nauja krantine, galų gale, čia gyvena gražūs, geri ir kuklūs žmonės.

Kur uostamiestyje jaučiatės geriausiai?

Klaipėdos lėlių teatre ir savo namuose. Tiesiog šiuose objektuose dabar praleidžiu daugiausiai laiko.

Ar Klaipėda turi savo spalvą, kvapą, skonį?

Turbūt turi. Kiekvienam žmogui kyla asmeninės asociacijos, tai priklauso nuo vietos, kurioje dirbi, ilsiesi, bendrauji. Man Klaipėda gražiausia vakare - kai įsijungia žibintai, žmonės skuba iš darbų, kažkas geria kavą.

Kas garsina Klaipėdą?

Koks miestas be žmonių. Žinoma, kad tik žmonės garsina ir skleidžia garsą apie pajūrį toli - skulptoriai, dailininkai, rašytojai, jūrininkai, etnografai, teatralai.

Manau, dabartinis mano ir kiekvieno Klaipėdos lėlių teatro žmogaus darbas tiesiogiai prisideda prie uostamiesčio tobulinimo, gražinimo, kultūrinimo. Smagiausia, kad man šis darbas patinka, o kai jis patinka, tai ir dirbama kokybiškai, su meile. Atgalinis ryšys jaučiamas ir tai teikia prasmę, jautiesi vertinamas. Kiekvienam žmogui svarbiausia gyvenime - reikalingumo jausmas. Juk mažieji Klaipėdos lėlių teatro žiūrovai užaugs, o užaugę garsins uostamiesčio vardą savo darbais. Visiems verslininkams turiu labai pelningą pasiūlymą - investuokite į vaikus, rezultatai garantuoti.