Dienraščio puslapiuose - Klaipėdos parko istorija (14)

Labai džiaugiamės, jog pavyko atrasti ir pakalbinti tuomet labai vaikų mylėtą apie 1965-1970 metus parko vaikų sektoriuje vadove dirbusią Virginiją Čepaitę. Jai dabar 67 metai, gyvena Vilniuje.

Kai Virginijai buvo vieneri metukai, šeima atsikėlė gyventi į Klaipėdą. Klaipėdoje ji užaugo, mokėsi ir baigė Klaipėdos 1-ąją vidurinę mokyklą. Jai buvo apie 21 metus, kai atėjo dirbti į parką, tuomet parko direktore dirbo Bronė Valickienė.

Vaikų sektoriuje vadovės keisdavosi labai dažnai, retai kas išdirbdavo pusmetį, todėl kaip išbandymą ją priimant į darbą, iškėlė sąlygą - per trumpą laiką surengti gegužės 1 d. koncertą. Viskas pavyko puikiai, todėl vadovės darbas atiteko būtent V. Čepaitei. Reikėjo organizuoti įvairius renginius vaikams. Darbo buvo daug, paprastomis dienomis nuo 16 iki 22 val., o šventinėmis - nuo 12 iki 22 val. O alga buvo pati žemiausia - apie 60 rublių.

Vaikų sektoriaus buveinė buvo mažas namelis parko pradžioje (Pušyno g. 2, 2011 m. nugriautas). Antrajame jo aukšte buvo mažytis butas, kuriame kurį laiką gyveno parko darbuotoja. Vėliau tose patalpose buvo radisto kabinetas, dar vėliau jo patalpose vaikų sektoriaus lankytojai virdavo cepelinus, darydavo nuotraukas.

Pirmajame aukšte buvo didelės verandos. Vienoje stovėjo stalo teniso stalas, kitoje - gamtos kampelio ekspozicija - stirnų, kalnų erelio iškamšos. Kituose mažuose kambarėliuose buvo jūros paukščių iškamšų, jūros žuvų ekspozicija. Tų iškamšų kūrėjas ir globėjas, kiek žinoma, buvo gamtininkas ar medžiotojas pensininkas, kurį vadindavo ponu Drozd. Jis vis ateidavo, ką nors pataisydavo, papildydavo. Tas ekspozicijas vadino muziejumi, jo lankytojai pasirašydavo registracijos knygoje. Šventinėmis dienomis lankytojų būdavo itin daug - vos tilpdavo parke, driekdavosi ilgiausios eilės, pardavinėjantieji bilietus nespėdavo aptarnauti.

Prisimena ir darbuotojus

Parke didžioji dalis darbuotojų buvo sezoniniai arba antraeilininkai. Tuomet radistu dirbo Vytautas Vileiša, jis rūpinosi muzika šokių aikštelėje, čiuožykloje. Sezoniniai darbuotojai dažnai ateidavo tie patys - vasarą prie atrakcionų, žiemą į čiuožyklą. Virginija prisimena ir kai kurių parko darbuotojų pavardes: meno vadove dirbo Lučkienė (kapitono Lučkos žmona), prie atrakcionų - Adelė Bandzienė, Bočkova, Šmerauskienė (poeto, rašytojo žmona, vakarais ateidavo ir jis pats su vakariene žmonai), Končienė - visos labai malonios ir šaunios moterys. "Gražiai sugyvenome. Visi buvome kaip viena didelė šeima", - sakė buvusi vaikų sektoriaus vadovė.

UŽSIĖMIMAS. Vaikai pranešdavo apie nuo stiklo šukių užsiliepsnojusias aukštas pušis ar samanas. 

Vasarą čiuožyklos patalpose veikdavo biliardinė, buvo nuomojamos ratukinės pačiūžos. Deja, paklausos neturėjo - jomis važinėjosi tik Virginija ir keli vaikai. Čiuožyklos teritorijoje buvo nedidelė estrada, joje vasarą kartais vykdavo koncertai. Kai Virginija atvažiavo gyventi į Vilnių, labai nusivylė "Žalgirio" stadione esančia čiuožykla. Pirmadieniais ji neveikdavo, nes valydavo ir liedavo naują ledą, o išdaužytos duobės nesuspėdavo užšalti. O mūsų klaipėdietiškoje ledas būdavo liejamas kiekvieną naktį, ji dirbo be išeiginių, nors gamtinės sąlygos čiuožimui čia buvo kur kas prastesnės.

Virginija atsimena, jog parkui buvo priskirtas Jonušo pučiamųjų orkestras. Jis repetuodavo kitame miesto gale - Marijos Taikos Karalienės bažnyčios klebonijai skirtose patalpose. Žiemą, nes parke nekūrendavo, ten kartą buvo persikėlęs ir vaikų sektorius. Antrame aukšte dainuodavo, mokėsi šokti, deklamuoti. Ten ateidavo vaikai iš aplinkinių namų.

Vaikai - didžiausi pagalbininkai

Virginijos darbas buvo organizacinis, o jam reikėjo pagalbininkų. Padėdavo vaikai iš gretimo kvartalo. "Tai buvo mano "aktyvas", - šypsojosi Virginija.

Jai atėjus į darbą, po šešių parko informacinių stendų stiklais kasdien reikėjo pakabinti laikraščius, kuriuos mėgo skaityti parko lankytojai. Vaikai padėdavo tai padaryti greitai. Jie taip pat pranešdavo apie nuo stiklo šukių užsiliepsnojusias aukštas pušis ar samanas. Kiekvienas vaikas kasdien turėdavo po jam skirtą užduotį.

Daugelis renginių buvo skirti tik vaikams. Per cepelinų balių vasaros pabaigoje būdavo apdovanojami visos vasaros renginių dalyviai. Vaikai sunešdavo po 8-9 bulves, patys skusdavo, rankomis tarkuodavo. Stalas būdavo nutiestas baltais popieriais, ant jų išdėliodavo cepelinus ir skaičiuodavo, kiek jų bus. Vėliau rinkdavo cepelinų karalių į vidų įsukdami popierinę sulankstytą karūną.

Vaikai labai aktyviai dalyvaudavo konkursuose, viktorinose. Nuolat buvo rengiami piešinių konkursai, jais pasigrožėti ir vertinti atvykdavo dailininkas Vaclovas Rimkus. Parko vadovybė ketvirčiui skirdavo 100 rublių vaikų prizams. Už juos nupirkdavo meškerių, lėlių, įvairių žaislų, saldainių.

AUKLĖTINĖS. Vadovės mylimiausios mergaitės: Roma Valužytė ir Živilė Bartkutė. Nuotrauka daryta paskutinę darbo dieną parke.

Kas ketvirtį taip pat buvo tvirtinamos renginių ataskaitos, jų buvo laikomasi - renginiai visada įvykdavo, sulaukdavo daug dalyvių. Vienas iš renginių vadinosi "Strazdanų švente". Vaikai lakstydavo po parką ir ieškodavo labiausiai strazdanoto vaiko.

Virginija turėjo fotoaparatus - "Zenitą" ir dvi "Smienas". Ji nutarė išmokyti fotografuoti ir vaikus. Fotoaparatus paskolindavo vaikams, po to rengdavo vaikų fotoparodas, apdovanodavo juos jų padarytomis nuotraukomis.

Virginija pasakojo, kad kelis kartus su vaikais buvo išvykusi į turistinę išvyką Šventojoje, nakvojo palapinėse.

Su didele meile ji pasakoja apie vaikus ir vadina juos savo vaikais: "Tai buvo labai aktyvūs, viskuo besidomintys vaikai, greitai sureaguojantys, kultūringi, be jokių keiksmažodžių, jei kas nusikeikdavo, draugiškai pasišaipydavome, kad nemoka lietuviškai kalbėti. Man tie vaikai daug reiškė, visi buvo mieli, pareigingi, protingi. Daugelis turėjo jaunesnių brolių ar seserų, kuriuos prižiūrėdavo, turėjo padėti tėvams namie, o vaikai taip dažnai atbėgdavo į parką, todėl ne kartą mamos ateidavo savo vaikų ieškoti ir pasižiūrėti, kas juos čia taip traukia. Prisimenu juos iki šiol, kai kurių pavardės užsimiršo, bet vardai ir veidai išliko."

 KARUSELĖ. Mergaitė Karina dažnai ateidavo į parką su močiute.

Jei ką reikėdavo padaryti, parko darbuotojai sakydavo: "Tavo vaikai tau padės." Jei kas buvo sumanoma, visi greitai telefonu ar kitaip susisiekdavo ir sulėkdavo.

"Tai buvo nepakartojami, ypatingi vaikai", - sako Virginija, daugelį metų svajojusi atvykti į Klaipėdą ir visus sukviesti draugėn. Jos laukia gera žinia - gruodžio 20 dieną organizuojamas susitikimas.

Kvietimas

Visuomeninis judėjimas "Klaipėdieti! Atgaivinki savo miesto parką" maloniai kviečia į trečiąjį vakarą prie karštos arbatėlės, skirtą prisiminti gražiausius parko metus, "Akimirkos, kurios sušildo". Renginys vyks gruodžio 20 d., ketvirtadienį, 18 val., šalia parko esančiame Klaipėdos pedagogų švietimo ir kultūros centre (III aukštas, Herkaus Manto g. 77, Klaipėdos universiteto stotelė). Susitikime dalyvaus anksčiau parke dirbusi vaikų sektoriaus vadovė Virginija Čepaitė.

Informacija

Visuomeninis judėjimas "Klaipėdieti! Atgaivinki savo miesto parką" prašo atsiliepti žmones, turinčius įdomių prisiminimų ar nuotraukų apie parką. Kontaktinis asmuo - Jolanta Norkienė (tel. 8 686 85468). Atsiliepusiųjų atsiminimai bus užrašyti, o nuotraukų laukiama el. paštu: [email protected]. Nemokamai nuskenuoti senas parko fotografijas ir išsiųsti galima Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės bibliotekos interneto skaitykloje. Visos Jūsų nuotraukos bus įrašytos į kompiuterines laikmenas ir padovanotos Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės bibliotekai, Mažosios Lietuvos istorijos muziejui ir kt, o atsiminimai suguls į knygą apie parką.