Prancūzai Klaipėdos krašte 1940-1945 metais (I)

Po to beveik 2 milijonai Prancūzijos armijos karių ir karininkų tapo karo belaisviais (KB). Jų apgyvendinimui Vokietijos ir jos okupuotų kraštų teritorijose buvo steigiamos KB stovyklos. Vienos iš jų, skirtos eiliniams kariams ir puskarininkiams bei karo mokyklų kursantams, buvo vadinamos "Stalag" vardu, kitos, skirtos karininkams - "Oflag" vardu.

Stovyklos buvo žymimos romėniškais skaitmenimis, kurie reiškė karinės teritorijos numerį, o raidė prie skaičiaus padėdavo atskirti KB stovyklas, kurios buvo įsikūrusios toje pačioje karinėje teritorijoje.

Tūkstančiai belaisvių

Labiausiai į šiaurę nutolusi KB stovykla, įkurta 1939 m. rugsėjo 6 d. Rytų Prūsijoje, 30 km į pietus nuo Karaliaučiaus, šalia Prūsų Yluvos miestelio (dabartinis Bagrationovskas), netoli Stablack geležinkelio stoties, buvo pavadintas "Stalag IA". Jai artimiausia kita stovykla "Stalag IB" buvo įkurta prie dabartinio Lenkijos Olštyneko miestelio, netoli Žalgirio mūšio vietos lauko ir Prūsijos generolo feldmaršalo Pauliaus fon Hindenburgo palaidojimo vietos ir mauzoliejaus.

"Stalag IA" stovyklą sudarė per 40 medinių barakų, kuriuos 1939 m. rudenį ir 1940 m. žiemą čia pastatė KB lenkai. Joje vienu metu galėjo gyventi apie 15 tūkst. žmonių. Į šią stovyklą 1940 m. spalio 10 d. prekiniame geležinkelio vagone kartu su kitais prancūzų belaisviais buvo atvežtas akmentašys, paminklų gamybos dirbtuvėlės iš Bretanės regiono savininkas Polis Guifo (Paul Guiffault, gim. 1909 m., KB Nr. 30810), apie kurio gyvenimą nacių nelaisvėje 1940-1944 metais sužinosime kiek vėliau.

Kiekvienas KB stovykloje gaudavo metalinę plokštelę su joje iškaltu stovyklos pavadinimu ir asmeniniu KB numeriu, kurią privalėjo nešioti virvele pasikabinęs ant kaklo.

KAPINĖS. Prancūzų ir belgų karo belaisvių kapai Klaipėdos kapinėse. Kairėje - žuvusiųjų 1941 m. birželio 24 d. bendras kapas, dešinėje - mirusiųjų nuo įvairių ligų kapai.

Šioje stovykloje per visą jos gyvavimo laikotarpį - 1939 09 06-1945 01 26 - pabuvojo apie 47 tūkst. lenkų, 35 tūkst. prancūzų, 23 tūkst. belgų, o nuo 1941 m. - ir apie 1 tūkst. sovietinės armijos karių. Visos Antrajame pasauliniame kare kariavusios šalys, išskyrus SSSR, buvo pasirašiusios 1929 metų Ženevos konvenciją, reglamentuojančią KB statusą, gyvenimo ir darbo sąlygas bei jų teises ir pareigas, tad sovietinės armijos ir jos sąjungininkų karių belaisvių gyvenimo ir buities sąlygos kardinaliai skyrėsi.

Sunkiau - žemės ūkyje

Stovyklose didžioji dauguma KB buvo tik laikinai, nes jie buvo siunčiami į darbo būrius, vadinamus "Kommando" vardu, ir dirbo įvairiose Rytų Prūsijos ir Klaipėdos krašto pramonės įmonėse, žemės ūkyje, paslaugų ir aptarnavimo sferose, nes didžioji dauguma vietinių vyrų buvo paimti į nacistinės Vokietijos kariuomenę.

Klaipėdos krašte buvo įsteigti 3 darbo būriai: E-12 Klaipėdoje, jos apylinkėse ir Kuršių nerijoje, E-13 Šilutėje ir jos apylinkėse, E-34 būriui, kurio centras buvo Tilžėje, priklausė likusi Klaipėdos krašto dalis palei Nemuną iki Smalininkų.

Prancūzijos kariniuose archyvuose išlikę iš KB išrinktų, labiausiai išsilavinusių, daugiausiai puskarininkių ir karo mokyklų kursantų, jų atstovų, vadintų "pasitikėjimo žmonėmis", raportai tarptautiniam Raudonajam Kryžiui ir darbo būrius prižiūrintiems vietos valdžios komendantams apie KB gyvenimo, darbo ir poilsio sąlygas įvairiose Klaipėdos krašto pramonės įmonėse, taip pat žemės ūkyje pas vietos stambius žemvaldžius ir ūkininkus, amatininkus, Kuršių nerijos žvejus ir viešbučių savininkus.

Nors žemės ūkyje dirbusieji belaisviai turėjo naktį miegoti gyvenamosiose patalpose, kaip ir jų šeimininkai turėti atskiras lovas, neretai jie tai darydavo ūkiniuose pastatuose, tvartuose, net ir ant šiaudų. Skirtingai nuo pramonėje dirbusiųjų, žemės ūkyje dirbę KB vasarą dirbdavo ir sekmadieniais, jie skundėsi ir prastu aprūpinimu darbo drabužiais bei maitinimu.

Buvo atvejų, kai susirgę belaisviai dėl jų šeimininkų nenoro pavėluotai kreipdavosi į gydytojus, kai liga komplikuodavosi. Dėl to būta ir mirties atvejų.

Kuršių nerijoje pas žvejus dirbę prancūzai ir belgai KB skundėsi, kad, grįžę namo po sunkios naktinės žūklės, dieną turėdavo dirbti įvairius ūkio darbus, kai jų šeimininkai tuo metu ilsėdavosi.

Pusė vokiečio algos

Kad išvengtų įvairių nesusipratimų, KB grupėse įprastai gyveno ir dirbo vienos tautybės žmonės, išskyrus prancūzus ir belgus, kurie kalbėjo ta pačia prancūzų kalba, buvo panašaus mentaliteto, tad vokiečiai juos laikė kaip ir viena tauta.

Prancūzų ir belgų KB grupės Klaipėdos mieste ir jo apylinkėse gyveno įvairiose vietose jiems skirtuose pastatuose ar mediniuose barakuose saugomi ir prižiūrimi ginkluotų sargybinių, kurie juos lydėdavo ir į darbą bei atgal.

Patalpos nakčiai 21.30 val. buvo užrakinamos. KB už darbą gaudavo apie 50 proc. vidutinės vokiečių darbininko algos, kas sudarė apie 70 pfenigių per dieną, kai dirbantieji pramonės įmonėse neretai dar gaudavo ir po 10 pfenigių už kiekvieną papildomai išdirbtą viršvalandį. Dalį uždarbio belaisviai privalėjo skirti apmokėti už maistą bei pragyvenimą, taip pat - jų stovyklos išlaikymui.

Atlyginimas buvo mokamas vien KB skirtais pinigais, savo verte prilygintais oficialiems, kurie galiojo tik stovyklos teritorijoje bei darbo būriams priskirtose parduotuvėse. Belaisvis galėjo savo uždirbtus pinigus siųsti savo šeimai, taip pat gauti ir siųsti siuntinius, nors tai užtrukdavo nuo keleto mėnesių iki pusės metų ar net ir ilgiau.

Belaisviai siuntinius gaudavo ir iš tarptautinių šalpos organizacijų, Raudonojo Kryžiaus. Gautų siuntinių paskirstymas buvo patikėtas "pasitikėjimo žmonėms", kurie buvo ir KB tam tikros savivaldos atstovai, palaikantys ryšius su vietos valdžios atstovais ir ginantys KB teises.

Į NKVD nagus

Vietos karinė valdžia siekė, kad KB kuo mažiau bendrautų su vietos gyventojais, o ypač moterimis ir merginomis. Vieša paslaptis, kad dešimtys tūkstančių jaunų ir vidutinio amžiaus KB vyrų kėlė grėsmę ir nacių propaguojamam "arijų" rasės grynumui, nes didžioji dauguma vietinių vyrų buvo paimti į kariuomenę. Už pernelyg glaudų bendravimą įvairių bausmių galėjo sulaukti abi bendraujančios pusės: belaisviai galėjo būti baudžiami juos uždarant į griežtesnio režimo KB ir darbo stovyklas ar net mirties bausme.

Bendras darbas ir gyvenimas skatino nuoširdesnį žmonių bendravimą, o ypač KB dirbant atokiuose ūkiuose pas ūkininkus, kur jie neretai buvo tapę kaip ir šeimos nariais, padėdami vienoms ūkyje likusioms moterims atlikti sunkius žemės ūkio darbus. Dalis jų 1944 m. vėlų rudenį, artėjant sovietinei kariuomenei, užuot džiaugsmingai sutikę savo išvaduotojus, kartu su vokiečių šeimomis traukėsi į Vokietijos gilumą, neretai kartu ir žūdami nuo sovietinės aviacijos kulkų ir bombų bei artilerijos apšaudymų.

Aišku, buvo ir ūkių, kurių valdytojai KB nemėgo, jiems sudarydami blogas darbo ir poilsio sąlygas, prastai maitindavo, nors darbas žemės ūkyje buvo sunkus. Dalis prancūzų ir belgų negalėjo susitaikyti su tuo, kad jie turi kalėti ar dirbti priešui, okupavusiam jų šalį, ir stengėsi patekti į sovietinės armijos okupuotą Lietuvą pereidami Vokietijos-SSSR sieną, su viltimis ateityje prisidėti prie savo šalies išvadavimo iš nacių jungo, kovojant generolo De Golio armijos gretose.

Tarp jų buvo ir 6 karininkai, kurie sugebėjo pabėgti iš karininkų KB stovyklos "Oflag II D", įsikūrusios Pomeranijoje, šalia Ščecino miesto, prie Baltijos jūros, traukiniais pervažiuoti apie 500 km ir sėkmingai pasiekti Lietuvą. 1940-1941 m. iš viso 218 prancūzų ir belgų KB pavyko pasiekti Lietuvą, iš kurių apie 40 buvo sovietinių pasieniečių sulaikyti ir kalinti Kretingos Šv. Antano namelio rūsiuose NKVD kalėjime.