Pietinė poilsio zona - neišsipildžiusi klaipėdiečių svajonė

Kas prieš beveik 40 metų sužlugdė klaipėdiečių viltis pietinėje miesto dalyje turėti poilsio zoną prie vandens ir irklavimo bazę, jau sunku pasakyti. Tuometinės miesto valdžios atstovas Valentinas Greičiūnas nemano, kad taip nutiko dėl sovietų valdžios įgeidžio Smeltės pusiasalyje statyti Tarptautinę jūrų perkėlą. Irkluotojai iki šiol neturi deramos bazės šios srities sportininkams ugdyti, o apie poilsio zoną miestiečiams seniai pamiršta. Dabar pietinė miesto dalis - pramoninis rajonas, o žmonių priėjimas prie marių, švelniai tariant, komplikuotas.

VšĮ Klaipėdos irklavimo centro direktorius Liudvikas Mileška, savo veiklą su irklavimu susiejęs nuo 1960 metų, sako, kad jau tada buvo pradėta kalbėti apie tai, kad uostamiesčiui reikia irklavimo bazės, tačiau tik dabar parengtas jos projektas, numatyta pinigų, ir nors prie Danės upės jai ne pati geriausia vieta, ji tikrai čia bus įrengta. Taigi tam prireikė vos ne 60 metų. O buriavimo sportas apskritai ištremtas į Dreverną ir jo ateitis dar miglotesnė.

1980-ųjų planai

Lygiai prieš 37 metus, 1980-ųjų sausio 18-ąją, laikraščio "Tarybinė Klaipėda" straipsnyje "Klaipėdos pietinė poilsio zona" architektas Vytenis Mazurkevičius rašė, kad vadinamajame Malkų uosto pusiasalyje numatoma statyti turistinių upių laivų prieplauką. Nuo jos į pietus bus irklavimo kanalas ir irklavimo bazė. Įgyvendinus visą nutekamųjų vandenų valymo priemonių kompleksą pietinė Klaipėdos marių pakrantė taps puikia poilsio vieta. Marių pliažai padės išspręsti didelio Smiltynės apkrovimo problemą, bus patogūs naujųjų gyvenamųjų rajonų gyventojams.

Pietinės poilsio zonos centrinė ašis bus patvenktas Smiltelės upelis, plastiškai suformuoti vandens telkiniai. Viename jų prie Minijos gatvės numatoma įrengti apie 2 tūkst. individualių motorinių valčių talpinančią prieplauką. Patvenkto Smiltelės upelio ramia vandens akvatorija kaip mokomąja baze naudosis būsimieji jūrininkai, buriuotojai, motorinio vandens sporto mėgėjai.

Šiandien šis architektas sako mažai ką beatsimenąs apie tokius planus.

"Buvo pastatytas mažųjų laivų uostelis su pirsais ir irklavimo bazė - raudonų plytų pastatas. Joje buvo padaryti baseinai, kuriuose buvo galima įsėdus į neplaukiančią valtį irkluoti irklais. Paskui tą bazę lyg kažkas privatizavo, lyg siuvyklą joje bandė padaryti, uostelį užnešė smėliu, ir viskas ten nunyko. Mano versija - matyt, taip nutiko dėl to, kad keitėsi politinė situacija, atsirado privatizacija. Pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais centralizuotų lėšų sportui nebuvo skiriama, nes pirmiausia reikėjo išgyventi", - sakė V. Mazurkevičius ir pridūrė, kad pats tų objektų neprojektavo, tik žinojo, kas ten buvo ruošiamasi daryti.

Miestas perkėlos nenorėjo

Visgi visi šie gražūs planai pradėjo griūti dar sovietmečiu - 1986 m. spalio 3 d. Klaipėdoje buvo atidaryta tarptautinė geležinkelio vagonus gabenančių keltų perkėla, sujungusi Lietuvos uostą su Vokietijos Mukrano uostu (dabar - Zasnicas). Ji buvo pastatyta per ketverius metus.

Tomo S. Butkaus, Vasilijaus Safronovo ir Vaido Petrulio monografijoje "Klaipėdos urbanistinė raida 1945-1990" rašoma, kad tai tipinis pavyzdys, kaip tokie grandioziniai objektai miesto generaliniuose planuose atsirasdavo jau post factum - dėl Maskvos sprendimų.

1986 m. spalio 3 d. iš Vokietijos atplaukė pirmas keltas "Mukran". Klaipėdoje esančios perkėlos pajėgumas buvo 150 tūkst. geležinkelio vagonų per metus. Nors seniai nebėra nei laivo, nei uosto, pavadintų Mukrano vardu, senieji Klaipėdos gyventojai dar ir dabar šią perkėlą kartais pavadina Mukrano perkėla. Dabar oficialus jos pavadinimas - Jūrų perkėlos terminalas, priklausantis AB Klaipėdos jūrų krovinių kompanijai ("Klasco").

NEIŠDEGĖ. Pagal 1977 m. Klaipėdos generalinį planą Malkų uosto pusiasalyje turėjo būti plėtojama rekreacinė ir sportinė veikla, tačiau vietoje to pagal Maskvos valią iškilo tarptautinė perkėla, liaudiškai vadinta Mukranu. Redakcijos archyvo nuotr.

Tais laikais Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto pirmininko Alfonso Žalio pirmuoju pavaduotoju dirbęs V. Greičiūnas prisimena, jog Lietuvoje buvo dedama daug pastangų, kad toks objektas kaip perkėla neatsirastų. Prieš buvo ir Vyriausybė, ir Klaipėdos miesto valdžia, ir Lietuvos mokslų akademija. Argumentai - pakenks aplinkai, Kuršių marioms, 3-iajai miesto vandenvietei, būsią išnaikinti reti augalai, be to, nebus tiek vagonų.

Sovietų valdžia svarstė, ar perkėlą statyti Liepojoje, ar Rygoje, ar Klaipėdoje. Galų gale buvo pasirinktas pastarasis variantas. Ta perkėla buvo skirta operatyviai, aplenkiant Lenkiją, aprūpinti karine technika sovietų kariuomenės dalį, dislokuotą tuometinėje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje. Tad jokie argumentai, kodėl negalima statyti, negelbėjo, ir ji buvo statoma.

Toje vietoje, kur buvo statoma perkėla, buvo labai siaura keliasdešimties metrų žemės juosta, skyrusi Malkų įlanką nuo Kuršių marių. Perkėlai tokios siauros žemės juostos nepakako, todėl, panaudojant statant Vakarų laivų remonto įmonę (dabar AB Vakarų laivų gamykla) iškastą smėlį, Kuršių mariose buvo suformuota dabartinė perkėlos teritorija, susiaurinta protaka tarp Kiaulės Nugaros ir vadinamojo Smeltės pusiasalio.

Perkėloje švartuodavosi trys AB "Lietuvos jūrų laivininkystė" keltai "Vilnius", "Kaunas", "Klaipėda" (pastarąjį naujieji savininkai AB "DFDS Seaways" jau seniai pardavė) ir du Vokietijos keltai "Petersburg" (buvęs "Mukran") ir "Greifswald". Visi penki buvo įtraukti į Gineso rekordų knygą kaip didžiausi geležinkelio vagonus gabenantys keltai pasaulyje.

Dabar V. Greičiūnas mano, kad gerai, jog perkėla buvo pastatyta, nes Lietuva tokio terminalo viena tikrai nebūtų pasistačiusi, o keltai didelio neigiamo poveikio nepadarė.

Kalta ne perkėla

Paklaustas, ar tarptautinė perkėla sužlugdė klaipėdiečių viltis turėti pietinėje dalyje poilsio bazę, V. Greičiūnas atsakė, kad įvyko priešingai.

"Perkėlos varianto, tuo metu mums atrodžiusio esant didele blogybe, nepavyko atsisakyti, tad bandėme ką nors "išpešti" naudingo miestui iš perkėlą stačiusių dviejų TSRS ministerijų. Gražiai derėjomės su bendrovės "Lietuvos jūrų laivininkystė" vadovais Alfonsu Ramanausku, Petru Krilavičiumi, kurie rūpinosi perkėlos statybų reikalais, kad jų ministerija skirtų lėšų. Gavome pinigų, pradėjome statybas, bet pritrūko šiek tiek laiko viskam užbaigti. O ko trūksta dabartinei valdžiai, nežinau - gal iniciatyvos, gal pinigų", - kalbėjo V. Greičiūnas.

"Planai pasikeitė ne dėl Tarptautinės jūrų perkėlos atėjimo. Tai, kad pietinėje dalyje taip ir neturime poilsio zonos, greičiausiai yra susiję su privatizavimo procesu, su 1990-aisiais atėjusia Dainuojančia revoliucija. Buvo pastatytas irklavimo bazės pastatas, jau net radiatoriai kabėjo. Paskui ji kažkokiu būdu buvo privatizuota. Šalia buvo nebaigta statyti Savivaldybei priklausiusi valčių prieplauka. Ji ją atidavė uostui, neturėjusiam kur dėti užteršto grunto, o šis įsipareigojo pastatyti naują valčių prieplauką, bet iki šios dienos to nepadaro. Sako, prieplauka blogai suprojektuota, bet ji suprojektuota pačios direkcijos užsakymu", - teigia Savivaldybės administracijos Urbanistinės plėtros departamento direktorius Kastytis Macijauskas.

Beje, Uosto direkcija ir dabar neatsisako įrengti mažųjų valčių prieplaukos, bet jau kitoje vietoje ir tik tada, kai bus pastatyti pietiniai uosto vartai.

Ką pavyko "išpešti"

Tada irkluotojams buvo numatyta įrengti gana solidžią sporto bazę, kad galėtų treniruotis ir žiemą uždarose patalpose. Vienas baseinas turėjo būti skiriamas akademinio irklavimo irkluotojams, kitas - baidarėms ir kanojoms.

Pasak V. Greičiūno, buvo suprojektuota ir iš esmės pastatyta uždara irklavimo bazė, liko tik apdaila. Ir baseinas buvo suformuotas, pastatyti ir vadinamieji molai.

"Ant marių kranto turėjo būti sportininkų rengimo centras, turintis vidaus baseiniukus su treniruokliais irkluotojams, kad būtų galima irkluoti neišeinant į plačius vandenis, srovė būtų paduodama. Turėjo būti ir tam tikros administracinės patalpos. Statybos buvo įpusėjusios, bazė jau buvo pakišta po stogu, bet nei langų, nei durų dar nebuvo. Paskui statyba sustojo, nes nutrūko finansavimas", - prisiminimais dalijosi miesto Tarybos narys Rimantas Taraškevičius, tais laikais dalyvavęs ir pačios perkėlos, ir tos bazės statybose.

Pasak V. Greičiūno, vienas iš pietinės miesto dalies vystymo projektų tuo metu buvo iš Smiltelės upelio iškelti valtininkų kooperatyvą, kad statant perkėlą jiems išplaukus į akvatoriją nenutiktų kokių nelaimingų atsitikimų.

"Norėta pietinę dalį skirti sportui ir žmonių poilsiui sukuriant poilsinę rekreacinę zoną. Tačiau 1989-1990 metais pasikeitus politinei situacijai tie projektai taip ir liko neįgyvendinti, nes pritrūko lėšų. Per tą laiką pasikeitė ir planai, ir interesai, tad realiai ten taip nieko ir nepadaryta", - sakė jis.

Anot R. Taraškevičiaus, irklavimo bazės statymas buvo tik maža dalis tų dalykų, kurie buvo suplanuoti 1980-aisiais. Dar buvo planuota įrengti kokių 3 km ilgio irklavimo kanalą tarp Kuršių marių ir Klaipėdos (Vilhelmo) kanalo. Jame būtų vykusios varžybos, kurias būtų galėję stebėti žiūrovai. Kanalas turėjo būti maždaug toje vietoje, kur dabar yra išplėsta "Draugystės" geležinkelio stotis.

Be to, toje vietoje, kur šiuo metu yra "Švyturio" arena, iš perkėlos statybos pinigų buvo statoma erdvinių konstrukcijų sporto salė, kuri irgi liko nebaigta, nors stogas ir sienos jau buvo. Pasak R. Taraškevičiaus, arenoje turėjo tilpti 3,5 tūkst. žiūrovų. O prie jos šono dar buvo prilipdyta krepšinio treniruočių salė. Planuota netgi pastatyti baseiną su 50 m ilgio plaukimo takeliais.

Anot V. Greičiūno, to statinio tada sporto rūmais nedrįsta vadinti, nes pinigų skyrė TSRS jūrų laivyno ministerija.

R. Taraškevičius prisiminė ir A. Žalio komandos "džiazą" - buvo nuspręsta pavadinti tą statinį tarptautinės perkėlos sandėliais. Kai finansavimas nutrūko, metaliniai griaučiai dar ilgai stovėjo, kol buvo nugriauti ir pastatyta "Švyturio" arena.

Ėjo iš rankų į rankas

Uostamiesčio irkluotojų vadas L. Mileška pasakojo, kad irklavimo bazė iš pradžių buvo projektuojama prie Mokyklos gatvės tilto, vėliau norėta rekonstruoti medinę bazę prie Jono kalnelio, tačiau tai nebuvo padaryta. 1990 m. medinės bazės pašiūrės buvo nugriautos. Apie 1984-1987 m. irklavimo bazė buvo suprojektuota ir pastatyta prie Kuršių marių. Ir šiluminės sistemos išvedžiotos, ir transformatorinė įrengta, tačiau nebaigta iki galo apdaila. Ji buvo pritaikyta ir buriuotojams, ir irkluotojams.

Savivaldybė nebeturėjo pinigų irklavimo bazei prižiūrėti, tad perdavė ją, pasak L. Mileškos, Klaipėdos transportiniam laivynui (dabar "Limarko" laivininkystės kompanija). Naujieji savininkai parengė projektą. Pusėje tos bazės buvo planuojama įrengti viešbutį. Buvo žadėta jam duoti žemės, bet tai nebuvo padaryta. Vienos sudėties miesto Taryba sutiko duoti žemės, o šiai pasikeitus, nebesutiko.

"Jeigu turi vieną metrą žemės prie pastato, ką gali padaryti?" - klausė L. Mileška.

Jo žiniomis, bendrovė per Turto fondą tą pastatą pardavė, atrodo, buvusiam irkluotojui Burbai. O paskui jis jau keliavo iš rankų į rankas. Buvo žadėta atiduoti Transportiniam laivynui ir nebaigtą statyti mažųjų laivų gelžbetoninę prieplauką, tačiau tai nebuvo padaryta.

L. Mileška prisimena idėją statant Tarptautinę jūrų perkėlą buvusias žvyrduobes paversti kanalu ir jį sujungti su mariomis. Pasak jo, tada būtų atsiradusi poilsiavietė, ten būtų vykusios varžybos ir t. t. Tačiau tai taip ir liko tik idėja ir iki šiol mariose klaipėdiečiams nieko neišeina daryti.

"Mes iki šiol kuičiamės Danės upėje, nors Lietuvos buriavimo tradicijoms - 130 metų ir daugiausia buvo irkluojama mariose", - sakė L. Mileška.

Šiomis dienomis baigiamas rengti dabartinės irklavimo bazės, esančios priešais "Klaipėdos energiją" (gelbėjimo tarnyba jau išsikraustė, visas pastatas lieka irkluotojams) rekonstrukcijos projektas. Valstybė, Sporto departamentas skiria apie 800 tūkst. eurų, bus dar kažkiek Europos Sąjungos lėšų pastatui apšiltinti.

"Ne tokia, kokios mes norėtume, bet irklavimo bazė bus. Rudenį mes galime treniruotis Danės upėje, o vasarą ji užkišama irklentėmis, vandens dviračiais, valtelėmis, kateriais. Mums čia su savo brangiu inventoriumi labai pavojinga. Sportininkų normaliai parengti negalime, nes reikia plaukti, stoti, plaukti stoti... Labai gera vieta būtų prie Naujosios perkėlos Smiltynėje, netoli Kiaulės Nugaros, kur yra buvusios laivų kapinės. Ta vieta labai tiktų, nes ten ramus marių posūkis. Aukštas krantas užstoja jūros vėjus, būtų galima irkluoti iki pat Alksnynės. Planų, ką toje vietoje įrengti, buvo visokių, bet niekas nejuda. Ten prie marių, kur buvo pastatyta irklavimo bazė, mums būtų buvę labai geros sąlygos. Daugiau nėra kur, visur - uosto teritorija. Nereikia net svajoti, kad uostas ją atiduos. Kur dabar pietinėje miesto dalyje žmonės gali prieiti prie marių ar prie jūros? Net keltu persikėlus dar reikia pumpuoti 2 kilometrus iki jūros. Čia būtų bent priėjimas prie marių. Uosto direkcija planavo uostelį pietinėje dalyje pastatyti, jame buvo numatyta ir jachtų, ir konteinerių tipo vasaros irklavimo bazė, tačiau ir ta idėja užgeso. Esu Jūrinio paveldo komisijos prie miesto Tarybos narys ir manau, kad būtinai reikia tvarkytis - nei šis nei tas - tokiame mieste gyvename ir prie vandens neprieiname", - kalbėjo L. Mileška.

Dienos suskaičiuotos

Apgriuvęs statytos irklavimo bazės pastatas kaip koks vaiduoklis tebestovi ir dabar marių pakrantėje. Jis šiuo metu yra "Klasco" nuosavybė. Bendrovė planavo toje vietoje vystyti infrastruktūrą, įrengti keleivių laukimo salę, tačiau tai nebuvo padaryta. "Klasco" generalinis direktorius Audrius Pauža sako, kad bus parengtas projektas ir šiame pastate ateityje bus įrengtas Jūrų perkėlos terminalo biuras, o senoji teritorija bus palikta krovos zonai. Pasak vadovo, vaiduoklio vietoje atsiras šiuolaikinis gražus pastatas.

Jūrų perkėlos terminalas irgi jau baigia savo "kadenciją". Kol kas jame dar aptarnaujami į Švediją plaukiantys AB "DFDS Seaways" keltai, kurie kaip ir tie, kurie plaukia į Vokietiją, turės būti iškelti į Centrinį Klaipėdos terminalą. Gal jau net birželį.

Ateityje Jūrų perkėlos terminalo veikla bus įvairesnė. Be to, ro-ro krovos niekas neatsisako ir ji bus išlaikyta. Pasak A. Paužos, per 30 metų perkėlos infrastruktūra jau gerokai susidėvėjo, ją būtina rekonstruoti atsižvelgiant į dabar planuojamus uosto parametrus, kad teritorija būtų maksimaliai išnaudota.

"Ta vieta miestui labai svarbi"

Kastytis MACIJAUSKAS, Savivaldybės Urbanistinės plėtros departamento direktorius
Pietinėje miesto dalyje, kurioje gyvena daugiausia miesto gyventojų, turėtume turėti poilsio bazę. Prie marių yra numatyta viena iš perspektyvinių vietų, kur turėtų būti valčių prieplauka, šalia - visi jai reikalingi infrastruktūros objektai, susiję su pramogomis. Svarbu, kad uostas tesėtų savo pažadą dėl valčių prieplaukos. Ta vieta rekreacijos atžvilgiu miestui yra labai svarbi.

"Komplikuota situacija"

Rimantas TARAŠKEVIČIUS, miesto Tarybos narys
Pietinėje dalyje susikerta daug interesų, jau nekalbant apie Uosto direkcijos užmačias plėsti tą dalį ir iškelti trečiąją vandenvietę. Reikia atkreipti dėmesį, kad ten yra ir ne miesto teritorijos. Didžiulis Kairių poligonas yra Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijoje. Jeigu teisingai įsivaizduoju, pietinėje dalyje priėjimas prie marių yra okupuotas mūsų kariškių. O prieš 30 metų ten buvo sovietų kariškiai. Be to, ten ir tarptautinė perkėla, ir trečioji vandenvietė, ir "Draugystės" geležinkelio stotis, ir užteršto grunto aikštelė, ir taip toliau. Teritorija labai komplikuota ir administravimo atžvilgiu.