Klaipėdos uosto karantino stotis pradėjo veikti prieš 189 metus

Lietuvos jūrų muziejuje saugomi trys atplaukiusių laivais priverstinės izoliacijos liudininkai. Tai 1904 m. vandens įrengimų prižiūrėtojo Mahl apmatuotų ir patikrintų 1887 m., 1898 m. pastatytų Karantino stoties Kuršių nerijoje statinių brėžiniai.

Viename iš jų nurodyta kokia buvo pirminė šios stoties įkūrimo priežastis – ilgas gyvenamas namas pavadintas tiesiog „Barakas sergantiems cholera“. Klaipėdos uosto karantino stotis Nemirsetoje veikė 1831 m. Kopgalyje ši įstaiga pradėjo veiklą tarp 1883 – 1887 m. ir jątęsė iki pat 1944 m. Ar buvo ko nerimauti Prūsijos, Vokietijos, Lietuvos valdžioms?

1816 m. prasidėjusi Indijoje choleros epidemija palaipsniui peržengė visų kontinentų ribas ir privertė keisti požiūrius į privatumą bei viešumą pandemijos metu. Ši liga smogė besivystančiam moderniam pasauliui 7 bangomis: 1816 – 1824 m., 1829 – 1851 m., 1852 – 1860 m., 1863 – 1875 m., 1881 – 1896 m., 1899 – 1923 m., 1961 – 1975 m. Cholera nusinešė milijonus gyvybių. 1830 – 1900 m. priskaičiuojama daugiau nei 10 milijonų.

Šios ligos židiniai vis dar atsinaujina: 2010 – 2015 m. Haityje mirė 9700 užsikrėtusių.Jos išplitimą nulėmė globalizacijos ir industrializacijos pasekmės: kelių intensyvėjimas, krovinių ir žmonių judėjimo moderniomis priemonėmis (laivais, plentais, geležinkeliu) greitis, didelis sutelktumas didmiesčiuose ir laikino apsistojimo vietose.

Tačiau būta dar vieno faktoriaus – švaraus geriamo vandens, elementarios higienos sąlygų trūkumo ir mikropasaulio reikšmės nesupratimo. 1854 m. rugpjūčio 31 d. įvyko choleros protrūkis Londono rajone Soho.

Jo gyventojams geriamas vanduo tiektas vamzdžiais tiesiai iš Temzės upės. Vien Broad Street gatvėje per nepilną mėnesį čia mirė užsikrėtę 1243 žmonės. Tai įvertino ir ištyrė „prakeiktą viešą šulinį“ mokslininkas John Snow. Jo rekomendacijos pradėjo dabartinės higienos normų įtvirtinimą, kanalizacijos ir vandentiekio raidą.

Cholerą suvaldyti padėjo kita globalizacijos pusė: tarptautinis mokslininkų, institucijų ir vyriausybių bendradarbiavimas. 1854 m. italų mokslininkas FilippoPacinio nustatė choleros bakterijas.

Pagaliau bakteriologų ispano Jaume Ferrano i Clua 1885 m. ir iš Ukrainos kilusio žydo WaldemaroHaffke 1892 m. atradimų dėka sulaukta vakcinos.

Cholera paskatino skirtingų šalių vyriausybes prisiminti maro laiko išradimą karantiną ir ieškoti bendrų sprendimų tarptautinėse konferencijose: 1851 – 1852 m. Paryžiuje, 1866 m. Konstantinopolyje (Stambule), 1874 m. Vienoje, 1885 m. Romoje, 1893 m. Drezdene.

Buvo nustatyta 1 – 10 dienų karantinavimo norma. 1857 m., 1887 m., 1901 m., 1931 m. nustatytos signalinės vėliavos, kurias buvo privaloma iškeltilaivuose gabenusiuose infekuotus žmones ir krovinius iš apkrėstų vietovių. Iškelta stovinčiame reide ar prieplaukoje laive vėliava „Nedelsiant sustoti“ (Lima) arba „Karantinas. Cholera“ (Yellowjack)reiškė jame paskelbtą karantiną.

Tokios vėliavos iškėlimas žymėjo svarbų kolumbiečio rašytojo Gabrielio Chose Marquez romano „Meilė choleros metu“ siužeto posūkį.

Klaipėdoje, Klaipėdos ir Šilokarčemos apskrityse cholera „apsilankė“ 1831 m, 1837 m., 1848 m., 1853 m., 1854 m., 1855 m., 1866 m. ir 1894 m. Tai pareikalavo nemažai gyvybių.

Šaltiniai pateikia tokius preliminarius skaičius: 1831 m. vien Klaipėdoje su priemiesčiais iš 1748 užsikrėtusių 1091 mirė, 1837 m. Klaipėdoje iš 124 susirgusių 43 mirė, 1855 m. iš 600 susirgusių 298 mirė, 1866 m. iš 219 susirgusių 102 mirė, 1894 m. iš 12 užsikrėtusių mirė 4.

Tiek mirtingumas, tiek užsikrėtusių skaičius sumažėjo ne tik plintant naujiems gydymo būdams, bet ėmus taikyti prevencines priemones.

Ypač netikėtas buvo pirmasis choleros puolimas, kai žmonių baimes pakurstė nežinomybė. Ji skatino lietuvininkus ir žemaičius įsivaizduoti šią ligą kaip išblyškusią skylėtais vargetos drabužiais per laukus keliaujančią merginą.

Manoma, kad 1831 m. epidemiją atnešė per Klaipėdos apskritį pražygiavę rusų pasieniečiai ir internuoti Lietuvos sukilėliai. Abiejų prielaidų galimybę atkleidžia ligos plitimo kontekstas. 1826 – 1828 m. cholera pasiekė rytų Indiją, Kiniją, Indokiniją, Afganistaną, Chivos ir Bucharos emiratus.

Karavanas su audiniais ir džiovintais vaisiais šilko keliu iš Bucharos užkratą atgabeno į Orenburgą Rusijoje.

Nepadėjo pasienyje kazokų surengta patikra, kurios metu pirkliai buvo priversti prisiekti koranu nesantys užsikrėtę, mėtyti vieni kitiems audinius ir net juos kramtyti kartu su gabenamais džiovintais vaisiais.

Tuo pačiu metu iš choleros apimtų Artimųjų Rytų į Astrachanę grįžo Rusijos karinis brigas, kuris nuplaukė Volgos upe iki Maskvos. Rusijoje susiformavo didžiulis choleros židinys.

1830 m. malšinti sukilėlių Lietuvoje ir Lenkijoje atžygiavo jau užsikrėtę Rusijos kariai. Nuo choleros mirė 12 000 sukilimo malšintojų. Netrukus cholera pareikalavo aukų ir sukilėlių, ir iš civilių.

Ignotas Domeika paliudijo, kad tarp generolo Antano Gelgaudo išvestų į Prūsiją ir Šernuose internuotų sukilėlių buvo sergančių. 1831 m. Prūsijos valdžios nurodymu karinė sargyba uždarė sieną su Rusija. Veikė tik du perėjimo punktai (Laugaliuose ir Nemirsetoje).

Nemirsetoje greitai pastatytas 14 kambarių pastatas ir pirtis su dezinfekcine patalpa. Čia pradėjo veikti pirmoji jūros karantino įstaiga. Uždrausta priplaukti prie laivų valtimis, visi žvejai galėjo plaukti žvejoti tik su raštišku leidimu, uždarytas patekimas į Klaipėdą, visa korespondencija buvo subadoma ir aprūkoma dūmuose.

Choleros protrūkio pasekmių ir Rusijos represijų baimė paskatino didelį bėglių iš Žemaitijos srautą į Šilokarčemos apskritį. Trijuose pasienio postuose buvo nuginkluoti rusų muitininkai ir pasieniečiai.

Paskui bėglius į Kuliešius įsiveržė ginkluotas rusų karių būrys, bet Prūsijos pasienio apsaugos buvo priverstas atsitraukti. Nuoširdus sukilėlių, žemaičių ir vietos gyventojų bendravimas netrukus virto rykšte.

Netrukus epidemija apėmė Kurpius, Tirkšlius, Tatamiškius, Kintus, Šyša, Mingę, Rusnę, Karklę ir kitas vietas. Užkratas iš sukilėlių stovyklos ar perėjusių sieną rusų pasieniečių netruko pasireikšti Klaipėdoje.

Gydytojai lankė sergančius įsisupę į juodus išvaškuotus rūbus ant veido užsimaukšlinę kaukes. Ant namų, kuriuose buvo sergančių užkabindavo įspėjančias geltonas lenteles su užrašu „Cholera“.

Neleisdami atsisveikinti su mirusiais lavonus talpino į tvirtai uždarytus krepšius ir gabeno į kapines. Kaip ir Rusijoje ar Afrikoje karantino neįprastumas bei nepagarbus elgesys su mirusiais iššaukė neramumus. Liepos 23 d. ir 24 d. Klaipėdos priemiestyje Vitėje kilo riaušės. Jas iššaukė gandai, kad turtuolių paliepimu vargšai nuodijami vaistais ir plikomi garinėse pirtyse.

Įbaugintiems žmonėms neleisdavo atsisveikinti ir organizuoti apeigų. Teigta, kad dažnai vargšai laidojami gyvi. Pastarasis gandas turi mokslinį paaiškinimą. Ligos metu sergantieji netekdavo daug skysčių, todėl džiūdamos mirusiojo kūno galūnės kartais galėdavo imti judėti ar net keisti lavono padėtį.

Rugpjūčio 29 d. susirinko įniršusi apsiginklavusi kauptukais 1000 Rusnės, Varusnės, Kalbergo, Pakalnės, Jodekrantės gyventojų minia nužygiavo į nepašventintas Ragininkų kapines, kuriose laidotos choleros aukos.

Čia iškasė ką tik palaidotą numirėlį ir giedodama laidotuvių giesmes nunešė padoriai perlaidoti į Rusnės kapines.

Pakeliui išlaužė Rusnės bažnyčios varpinės duris ir ėmė skambinti varpais. Abiem atvejais malšinti maištų pasitelkta kariuomenė. Tačiau nubausta vos 16 kurstytojų.

Epidemijos baigtis sutikta su palengvėjimu spalio 8 dieną. Ta proga buvo nukaltas atminimo medalis ir lapkričio 6 dieną visuose bažnyčiose laikytos mišios. Tačiau svetur ši choleros banga atėmė daugiau gyvybių.

Rusijos imperijoje susirgo 534 000 gyventojų iš kurių 230 000 mirė. Did. Britanijoje epidemijos metu žuvo 30000 (Londone - 6536), Prancūzijoje – apie 200 000. Prancūzų kariuomenė pernešė cholerą į Afriką, o britų ir airių emigrantai į JAV ir Australiją. Vien NewYorkemirė 3500 gyventojų.

Verta paminėti su cholera Klaipėdoje kovojusius du sukilėlius gydytojus Karolį Marcinkowski ir Karlą Augustą Schrader. Abu buvo miesto apdovanoti. K. Marcinkowskiui įteiktas aukso žiedas su monograma „M“ (Memel).

Karlas Augustas Schrader apsigyveno Klaipėdoje ir eidamas pareigas mirė nuo choleros 1854 m. rugsėjo 22 d. Turtingesni miesto gyventojai suaukojo nukentėjusiems nuo choleros remti 2000 talerių.

Jie įkūrė draugiją remti likusiems be globėjo našlėms ir našlaičiams, rinko skalbinių, drabužių, maisto rinkliavas. Klaipėdos pirklių gildija ėmėsi organizuoti švyturio ir Kopgalio apželdinimo, plentų statybos darbų tam, kad būtų įdarbinti vargingiausieji ir našlės.

Kopgalio karantino stoties veiklos pradžią tenka sieti su penktąja 1881 – 1896 m. choleros pandemijos banga. Ji prasidėjo Egipto didmiestyje Kaire. Ją stebėjo vokiečių epidemiologas RobertasKoch, kuris pastebėjo „Niekas cholera nesirgo dar kartą – matyt, ji sukuria atsparų imunitetą“.

1886 m. užkratas nusinešė 40 000 čiliečių gyvybių, 1892 – 1893 m. Rusijoje pusę iš 620 000 susirgusių, 1892 – 1894 m. vakarų Ukrainoje 2300. Liga apėmė Prancūziją ir dalį Vokietijos.

Sunerimęs popiežius Leonas XIII iniciavo savo projektuotos prieglaudos susirgusiems Vatikane steigimą.1893 m. cholera pasireiškė Rusijos imperijos valdomose Livonijoje, Kurše, Lenkijoje ir Vokietijos uoste Hamburge. Šiame uostamiestyje ligos protrūkį lydėjo ne tik 8600 žmonių netektys, bet ir maištas.

Artėjanti grėsmė paskatino vyriausybę susirūpinti uostų apsauga. Pasirinkta vieta buvo neatsitiktinė.

Čia buvo patogi prieplauka laivams, stovėjo uosto statybos inspekcijos darbininkų barakai – pašiūrės, ginkluotas patrankomis ir turėjęs įgulą fortas. Tai reikalui esant leido didelį asmenų skaičių prievarta ar savanoriškai izoliuoti nuo miesto. 1887 m. buvo pastatyti bent du ilgi barakai su neaukštais dvišlaičiais stogais. Viename įrengtas sandėlis ir pagalbinės patalpos.

Iš vieno siauro galo patenkama į kuro ir durpių sandėlį. Iš šono buvo durys į didelę skalbyklą. Iš kitos pusės durys vedė į lavoninę. Kitame pastato gale įrengtas trijų patalpų blokas iš prieškambario, dezinfekavimo irvėdinimo patalpos. Antrasis buvo skirtas ligoniams.

Jo centre įrengtos dvi krosnelės su kaminais. Didžiąją pastato dalį užėmė erdvė su lovomis 10 vyrų ir atskirta dalis 3 moterims. Kitoje jo pusėje įrengtas tambūras, prieškambaris, prausykla ir būdėtojo kambarys.

Netrukus tai buvo išbandyta praktikoje.1894 m. rugsėjo 4 – 12 d. Klaipėdos priemiestyje Bomelsvitėje kilo netikėtas choleros protrūkis: iš 11 susirgusių 4 mirė. Lokalizuoti du ligos židiniai. Visi dviejų namų gyventojai buvo nedelsiant išgabenti į karantino stotį Kopgalyje.

Patys namai laikinai uždaryti, dezinfekuoti, ten buvę daiktai sudeginti. Visiems choleros užkardymo darbams atlikti išleista 1273 markės.Tokiu būdu greita izoliacija pavykoišgelbėti miestą ir kraštą.

Klaipėdos uoste ir Laugaliuose pradėjo veikti choleros stebėjimo stotys. Praslinkus šiai grėsmei 1898 m. Klaipėdos uosto karantine pastatytas mažesnis statinys dezinfekcijai. Joje įrengta krosnis užkrėstams daiktams, tvarsliavai, rūbams deginti. Taip pat didelis katilas virinimui.

Visa sukaupta kovos su užkrečiamomis ligomis praktika buvo apibendrinta teisėje: 1900 m. birželio 30 d. išleistas Vokietijos imperijos užkrečiamų ligų įstatymas, 1905 m. rugpjūčio 18 d. įstatymas dėl infekcinių ligų.

Jų įgyvendinimas atsispindėjo ir Klaipėdoje. 1904 m. vandens įrengimų prižiūrėtojo Mahlatliktos revizijos Klaipėdos uosto karantino stotyje metu numatytos galimybės ligonių barake priglausti iki 23 asmenų.

Buvo nepamirštos žemyno apylinkės ir1905 – 1909 m. įsteigti keturi nauji dezinfekatoriai: Klaipėdos miestui, šiaurinei Klaipėdos apskrities daliai ir pietiniai apskrities daliai Priekulėje, likusiai Kuršių nerijai – Juodkrantėje.

Bajoruose pradėjo veikti laivybos bendrovių „BremenLloyd“ ir HAPAG įsteigtos medicininei emigrantų iš Rusijos patikrai. Kartu užkardomas užsikrėtusių asmenų judėjimas. 1910 m. patikrinti 4673, 1911 m. – 4902, 1912 m. – 7103 emigrantai.

Klaipėdos krašto ir miesto istorija gali duoti patarimų šiandienai: tikrinimas, izoliavimas, priverstinis judėjimo suvaržymas, greitas reagavimas, griežtesnis higienos ir sanitarijos normų laikymasis gali padėti suvaldyti pandemiją. Ir dar – praeityje buvome priklausomi nuo pasaulinių reiškinių.

Dabar nuo jų esame priklausomi dar labiau.