Pempininkų kaime kartu su tėvais gyveno ir žinomas Klaipėdos fotografas Albinas Stubra, kurio archyve yra išlikusių unikalių šio kaimo nuotraukų.
O tarp čia iškilusio naujojo Klaipėdos gyvenamojo rajono naujakurių buvo ir būsimasis uostamiesčio meras Rimantas Taraškevičius, dalyvavęs bene išskirtiniausio Pempininkų objekto - Žvejų rūmų - statybose bei su kolegomis įmūrijęs į jų pamatus tuščią putojančio vyno butelį.
"Okupavo" naujakuriai
A. Stubros dukra Rasa Stubraitė-Marcinkevičienė prisimena, kad tėvui Pempininkų kaimas buvo brangus. Jis iš jo pėsčiomis eidavo į K. Donelaičio mokyklą. Kai jis gavo butą, grįždavo į kaimą, nes ten buvo likę gyventi tėvai. Rasa tuo metu buvo dar labai maža, tad prisimena tik tiek, kad į užmiestį, į Pempininkus, važiuodavo su tėvu 5-ojo maršruto autobusu tokiu nedideliu keliuku.
Apie gyvenimą Pempininkų kaime ir gyvenamųjų namų statybą jo vietoje kur kas daugiau pamena A. Stubros sesuo Jūratė Stubraitė.
A. Stubra užaugo toje vietoje, kur dabar yra LKAB "Klaipėdos Smeltė". Jo tėvas dirbo Lietuvos eksporto bendrovėje "Maistas", gabenusioje kiaulieną, bekonieną, sviestą, tad turėjo butą jos teritorijoje. Klaipėdos kraštą užėmus hitlerininkams šeimai teko keltis į Kauną, o 1944 m. rugpjūtį Albino ir Jūratės tėvai išsuko iš į Vakarus traukusių pabėgėlių eilės bei apsistojo pas tėvelio brolį Dieglių kaime Šilutės rajone ir prabuvo jame iki 1945 m. pavasario. Paskui Stubros susirado tuščią sodybą su dideliu sodu Pempininkų kaime ir joje apsigyveno tų metų balandžio 12 d. Tuo metu tame kaime buvo nemažai tuščių namų ir niekas nežinojo, ar grįš jų šeimininkai.
"Atsikėlę į kaimą naujakuriai gaudavo tiek žemės, kiek buvo turėjęs ankstesnis ūkininkas. Grįžo vienos sodybos šeimininkas Fridrikas, dirbęs vandentiekyje ir mokantis tik vokiškai. Pamatė, kad sodyba užimta, tai apsigyveno šalia. Tarybiniai žmonės nemokėjo paleisti vandentiekio, kvietė jį į pagalbą. Jam buvo žadama atiduoti jo ūkį. Tačiau kai buvo nebereikalingas, nieko nedavė ir jis pats pasitraukė į kitą kaimą. Pempininkuose pirmiausia norėjo padaryti kolūkį, bet neišėjo", - pasakojo ponia Jūratė.
Žemė buvo dalinama laisvai, bet uždėdavo tokius mokesčius, kad žmonės negaudavo naudos, tad atsisakydavo jos, ir ji tapo fondine, t. y. valstybine. Žmonės dirbdavo gamyklose, o jos gaudavo kokį nors gabalą žemės, kurios atsisakė naujakuriai, ir po kelis metrus išdalindavo pageidaujantiesiems. Jie sodindavo kopūstus, bulves.
Pasak J. Stubraitės, Pempininkų kaime daugiausia buvo naujakurių. Tačiau jame gyveno ir vienas vietinis žmogus kuršis, turėjęs gražų vyšnių sodą. Kai kaimas buvo jungiamas prie Klaipėdos miesto, apie 1963-1964 metus, tiems naujakuriams buvo duodami butai. Pasakojama, kad kai kuršis vieną dieną pamatė, kad jo vyšnių sodas iškirstas, po kelių dienų mirė.
"Kad jis pats buvo iškeltas kitur gyventi, jo taip nepaveikė, kaip išpjautas sodas", - sakė pokalbininkė.
A. Stubra apie 1956 m. pradėjo dirbti mokykloje-internate ir jos bendrabutyje gavo kambariuką. Ten gyveno kuri laiką ir mažytė dukra Rasa. O Albino tėvai Pempininkų kaime gyveno iki 1958 m. Stubrų sodyba buvo pirmoji kaimo sodyba nuo Šilutės plento (toje vietoje, kur vėliau atsirado Baltijos prospekto spaustuvė). Už jos buvo laukai, o toliau - tarybinis ūkis. Jūratė sako, kad dar yra išlikę keli medžiai, augę Stubrų sode.
Anot J. Stubraitės, palei dabartinę Dubysos gatvę kaimo namukų buvo ištisai. Kaimynai pas kaimynus eidavo keliukais, o norint važiuoti reikėdavo sukti aplinkui. Elektros čia ilgai nebuvo, teko naudoti žibalinę lempą. Elektra į kaimą buvo atvesta tik 1955-1958 metais.
Kai buvo griaunami kaimo namai, Stubros gavo 1,5 kambario butuką Kauno gatvėje. Jūratė buvo studentė, tad jos daliai gyvenamasis plotas nebuvo skirtas.
Tuo laikotarpiu, kai žmonės pradėjo grįžti iš Sibiro, į kaimą privažiavo daug žmonių, tarp jų buvo nemažai tremtinių. Tad po kurio laiko Pempininkuose buvo sunku prisiregistruoti. Kaimynas Milkeraitis net tvartą tam skyrė, nes buvo būtina registruotis, kad žmogus gautų darbą. Kitas dalykas, žmonės jau tada žinojo, kad kaimas bus jungiamas prie miesto, tad jie norėjo bet kur prisiregistruoti, kad vėliau gautų butą.
Silkių sąvartynas
J. Stubraitė sako, kad Pempininkų kaimo teritorija iš esmės yra dabartinis Baltijos prospektas, tad Pempininkų stotelė jau nėra susijusi su kaimu, bet moteris džiaugiasi, kad nors taip buvo įamžintas kaimo atminimas.
Į Šilutės plento pusę, toje vietoje, kur dabar yra stotelė "Rasa", buvo pradinė Žardininkų mokykla, į kurią per laukus eidavo Pempininkų kaimo vaikai. Poniai Jūratei gaila tos mokyklos pastato, pakliuvusio po naujai tiesto plento pamatais. Kitoje "Rasos" stotelės pusėje sovietmečiu buvo "zavodskotas", į kurį buvo vežami gyvuliai, skerdžiami Liepų gatvėje buvusioje skerdykloje.
Kitos Pempininkų kaimo ribos ėjo ir ten, kur dabar yra Turizmo mokykla. Ten, kur dabar stovi Žvejų rūmai, buvo laukai. Prieškariu, ko gero, ir po karo juose žmonės sodino bulves. Ten buvo ir dvarininko Gubos vardu vadintas miškelis.
Jūratė pasakojo, kad Pempininkų kaimas turėjo malūną ir bent iki 1950 m. jis tikrai dar buvo netoli Minijos gatvės. Kaimo gale, netoli Minijos gatvės, apie 1958 m. buvo pastatyti 5 mediniai barakai.
Kur dabar yra prekybos centras "Senukai", anksčiau buvo Naudvaris. Dar ir dabar yra likę keli seno dvaro medžiai.
Kai kaimas buvo prijungtas prie Klaipėdos, netrukus jo žemėse buvo pastatytas ir Namų statybos kombinatas, vėliau virtęs "Akropoliu".
Pasak jos, kai pradėjo kursuoti 5-ojo maršruto autobusas, žmonėms buvo tikra šventė. Nuo namų reikėdavo paėjėti iki autobuso kokią pusę kilometro, nebereikėdavo eiti 3-4 km iki miesto.
Prekybos centro "Depo" vietoje buvusį šaltiniuotą ežeriuką į kaimą atvykę naujakuriai rusai pavadino Baikaliuku. O nuo jo einant dabartinio Taikos pr. link buvo miesto šiukšlynas, į kurį buvo vežamos atliekos iš Žvejybos uosto. Pasak pokalbininkės, į jį atveždavo ir išbrokuotų silkių, konservų. Sąvartynas, anot jos, veikė gal iki 1960 m.
"Pagyvino miestą"
Tomo S. Butkaus, Vasilijaus Safronovo ir Vaido Petrulio monografijoje "Klaipėdos urbanistinė raida 1945-1990" rašoma, kad IV Klaipėdos gyvenamasis rajonas (projektavo architektai Kazimieras Rimantas Balėnas ir Gina Galdikienė) buvo suplanuotas buvusio Pempininkų kaimo apylinkėse tarp dabartinių Baltijos, Taikos prospektų, Šilutės pl. ir Debreceno g. bei užėmė 92 ha plotą.
Tai buvo pirmas rajonas miesto pietinėje dalyje, numatytas už pramonės zonos. Rajoną sudarė du mikrorajonai - Pempininkų ir Neringos. Jame buvo statomi stambiaplokščiai ir mūriniai 5 aukštų bei mūriniai 9 aukštų namai. Juos šiam rajonui specialiai projektavo architektas A. Umbrasas. Teigiama, kad tais laikais jie gerokai atnaujino ir pagyvino miesto architektūrinę išraišką.
Rajono projektavimo darbai pradėti 1964 m., užbaigus III gyvenamojo rajono darbus. Tų pačių metų pabaigoje svarstytas rajono detaliojo plano eskizas. Projekte buvo siūlyti net 16 aukštų namai namų grupių centruose, tiesa, su išlyga, kad iki 1968 m. bus parengti jų tipiniai projektai. 1965 m. projektas koreguotas ir daugiaaukščių juose nebeliko. 1966 m. buvo svarstomas antrasis rajono projekto variantas ir nutarta apsiriboti 9 aukštų gyvenamųjų namų statybomis.
Iš grunto, likusio nuo statybų, buvo sustumta dirbtinė kalvelė prie "Neringos" prekybos centro, suformuoti vandens baseinai, kurie pagyvino vidines rajono erdves. Konstatuojama, kad tais laikais rajono planinis erdvinis sprendimas Lietuvos praktikoje buvo gana originalus. Keturiuose teritorijos kraštuose išdėstytus gyvenamųjų namų masyvus sudarė keturios namų grupės po keturis namus.
Rajono centre buvo palikti du erdvūs žalieji koridoriai, centrinė alėja jungė "Pempininkų" ir "Neringos" visuomeninius ir prekybos centrus. Vaikų darželiai buvo išdėstyti pėsčiųjų zonoje prie alėjos. Miesto kontekste estetinis rajono, ypač Pempininkų mikrorajono, apipavidalinimas išsiskyrė visuomeniniams prekybos centrams sukurtais originaliais projektais. Devyniaaukščiai mūryti ir raudonų, ir geltonų plytų, balkonų plokštėms naudota žydra glazūra. Rajonas buvo pastatytas 1968-1974 metais.
Pažiba - Žvejų rūmai
Buvęs Klaipėdos meras R. Taraškevičius buvo vienas iš Pempininkų rajono naujakurių. Kai 1974 m. buvo pradėti statyti Žvejų rūmai, tapę svarbiu postūmiu rajono plėtrai, jam, jaunam meistrui, į statybų aikštelę reikėjo tik pereiti per gatvę. Jis dalyvavo rūmų statybos pradžioje. Objektas buvo statomas apie 6 metus ir baigtas 1981 m.
"Statybų pradžią atsimenu kaip šiandien. Tada nebuvo mados dėti kapsulių. Iš pradžių norėjome ateinančioms kartoms įmūryti pilną šampano butelį, bet pagalvojome, kad surūgs, tai įmūrijome tuščią", - pasakojo R. Taraškevičius.
Jis tvirtina, kad rajono statybos 1974-aisiais dar nebuvo baigtos, bet Debreceno g. jau buvo, jau stovėjo ir "Pempininkų" prekybos centras. Tais pačiais metais jis kaip jaunas specialistas gavo pirmą savo butuką Debreceno g. pradžioje, kur dabar vaikų darželis. Vieno kambario 23 kv. m butas su didžiuliu balkonu ir virtuve jaunai šeimai buvo kažkas tokio labai gražaus. Kol neatsirado vaikų.
Prie jo namo buvo mašinų stovėjimo aikštelė, kurioje stovėdavo 4-5 mašinos. Kieme buvo ir gražus sodas, dar likęs iš Pempininkų kaimo. Ir dabar jis yra.
"Šiais laikais pirkti butą pietiniame rajone žmonės nelabai nori. O tais laikais butais ten visi džiaugėsi. Tik kai šiek tiek vėliau prasidėjo Miško kvartalo statyba, to rajono gyventojai jau pavydžiai žiūrėjo į Miško kvartalo naujakurius. Butų išplanavimas ten buvo numatytas porai dešimtmečių į priekį. Palyginti su Pempininkų rajonu, Miško kvartalo namai jau buvo skirti prestižiniams klaipėdiečiams. Jų kokybė ir ilgaamžiškumas jau buvo kitokie. Juos gavo tie, kuriems nusišypsojo laimė", - sako R. Taraškevičius.
Jis sutinka, kad šiandien pietiniai Klaipėdos gyvenamieji rajonai, jų kvartalai jau paseno.
"Tais laikais tai buvo greitas sprendimas maksimaliai aprūpinti gyventojus gyvenamuoju būstu sukišant juos į blokinius namus. Buvo sakoma, kad jie stovės daugiau kaip 50 metų be kapitalinio remonto. Tada buvo šūkis "Statykime greitai, pigiai ir gerai", nors tai buvo neįmanoma", - prisiminė jis ir pridūrė, kad, ko gero, tie namai stovės dar 50 metų, tačiau visiems jiems jau reikia kapitalinio remonto.
R. Taraškevičiaus manymu, Klaipėdos savivaldybė eina teisingu keliu bandydama detaliaisiais planais spręsti automobilių stovėjimo vietų plėtros klausimus, tvarkyti privažiuojamuosius kelius.
Aikštę dar pagyvins
Savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamento direktorius Liudvikas Dūda primena, kad pernai rajone buvo sutvarkyta Pempininkų aikštė, atgaivintas fontanas. Jų rekonstrukcija kainavo apie 300 tūkst. eurų. Šiemet Pempininkų aikštėje ketinama įrengti vaikų žaidimo aikštelę.
Pasak L. Dūdos, vadinamasis Pempininkų rajonas yra įtrauktas į Savivaldybės kiemų infrastruktūros plėtros programą. Taigi, kaip visame mieste, taip ir šiame rajone bus įrengiami kiemų apšvietimo tinklai ir plečiamos automobilių stovėjimo aikštelės.
Beje, visai netrukus Turto bankas aukcione bandys parduoti patalpas, esančias "Pempininkų" centre, kuriose anksčiau buvo įsikūręs policijos poskyris. Pradinė jų kaina - 145 tūkst. eurų.
Apklausa
Marytė
Klaipėdoje gyvenu nuo 1948 metų. Anksčiau čia buvo gyvenvietė, gyveno vokiečiai, buvo be galo didelis sodas. Dar yra dvi obelys išlikusios. Dar ir dabar atvažiuoja vokiečiai, parodau jiems, kur buvo kaimas. Visur buvo mažos trobelės, buvo ir durpynė, o aplinkui - laukai. Mano dėdė dirbo žvejų kolūkyje "Baltija". Rajone nebuvo jauku. Pradėjau dirbti 15 metų - Žvejybos uoste buvo paštas. Iš pradžių nešiodavau spaudą, bet buvo per sunku, nes tas spaudos maišas svėrė 17 kilogramų. Tai man pašto viršininkas Paulauskas davė nešioti telegramas, pensijas. Ir vakarais reikėdavo dirbti. Kartą iš jūros grįžusiam vyrui nunešiau telegramą iš Rusijos, kad mirė jo mama. Jis uždarė mane savo bute. Klykiau, o žmonių aplinkui nebuvo, nieko neprišauksi. Paskui jam pagailo manęs, paleido. Dabar jau kas kita, visur apželdinta. Tik vakarais nesaugu. Daug tokių, kurie ką nors vartoja. Jie buriasi prie "Aibės".
Dainius
Gyvenu Debreceno gatvėje. Nežinau, kas buvo čia po karo. Ne itin domiuosi istorija.
Valerijonius
Gyvenu Debreceno rajone. Žinau, kad po karo čia buvo Pempininkų kaimas. Dabar yra iškilusi parkavimo problema. Vėliau parvažiuoji - nėra kur mašinos pastatyti. Žmonės mašinas stato ant žolynų, šaligatvių. Galima sakyti, kad mašinos važiuoja šaligatviais, o žmonės gatvėmis eina. Mašinos stovi tiesiai po žmonių langais. Vasarą, kai atsidaro langus, kvėpuoja mašinų dūmais.
Aivaras
Koks čia rajonas - nežinau, turbūt Baltijos. Girdėjau sakant, kad anksčiau čia buvo kaimas Pempininkų.
Lina
Aš gyvenu prie Šilutės plento. Kas ten buvo po karo, nežinau, nesu vietinė. Klaipėdoje pasilikau po mokslų baigimo. Jau 10 metų gyvenu. Rajonas nykokas, bet aš atvykau iš kaimo, tai man gerai.
Irena
Anksčiau čia puvo pelkės, balos, ištisi kemsynai. Čia gyveno pempės. Kai mums statė namą, kuriame gyvenu nuo 1973 metų, nebuvo galima eiti per pelkynus. Čia buvo pempių rajonas, užtat ir dabartinis gyvenamasis rajonas pavadintas Pempininkais. Matote, kaip dabar jis papuoštas, kokia graži aikštė, kiek daug suolų pristatyta. Parašiau Savivaldybei, kad šiukšlinių mažai pastatė. Nori, kad nešiukšlintume, o šiukšlinių nėra tiek daug. Jau šiek tiek pastatė, bet galėjo daugiau pastatyti - prie kiekvieno suoliuko po šiukšlinę. Juk prie "Vaikų pasaulio" jų labai daug pastatė.
Beatričė
Į Debreceno rajoną mes neseniai atsikraustėme. Anksčiau gyvenome užmiestyje. Nežinau, kas tame rajone buvo anksčiau, ir nieko apie tai negirdėjau.
Informacija
Duomenų bazė kartenmeister.com tvirtina, kad 2,8 km nuo Smeltės nutolęs Pempininkų kaimas nuo 1820 m. buvo vadinamas Neuhoff, o iki tol - Gendralischken. Teigiama, kad pirmą kartą jis paminėtas 1479 m.
1820 m. kaime gyveno 28 žmonės, 1905 m. - 243.
Rašyti komentarą