Į Klaipėdą grįžo ypatingi laiškai

"Matote, aš turiu 42 metų sūnų, kuris mėgsta pardavinėti senienas. Bijau, kad vieną dieną ir šių laiškų neišneštų į sendaikčių turgų. Jų vieta čia - Klaipėdoje, juk tėtis mamai pasakojo, kas tuo metu dėjosi Mėmelyje, tad kiekviena detalė gali būti naudinga ir svarbi", - kalbėjo K. Gogolka, sutikusi papasakoti kai kurias detales kurias gebėjo perskaityti.

"Vakarų eksprese" jau rašėme, kad spalio 4-ąją laikraščiui "Memeler Dampfboot" skirta atminimo lenta buvo pakabinta ant Herkaus Manto g. 1 esančio pastato, kur iki 1944 m. šį laikraštį leido Zybertų (Siebert) įmonė. Šitaip įamžinta 170 metų iki šiol leidžiamo laikraščio sukaktis.

Garbė atidengti atminimo lentą teko Zybertų palikuonei - iš Vokietijos atvykusiai Karinai Gogolkai.

TĖVŲ VALIA. Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešajai bibliotekai laiškus perdavusi K. Gogolka svarsto, kad jos tėvai taip pat būtų norėję, kad jų daiktai grįžtų į Klaipėdą - miestą, kuriame jie gyveno ir buvo laimingi.

77-erių memelenderė pasakojo, kad ji kaip tik 1942 metais gimė šiame name, ant kurio ir pakabinta atminimo lenta.

K. Gogolka yra Friedricho Wilhelmo Zyberto proanūkė. Ji pasakojo, kad jų šeima iš Klaipėdos turėjo pasitraukti į Vokietiją, kai jai buvo vos 2 metukai. Suprantama, iš gyvenimo Klaipėdoje ji nieko nepamena, tačiau daug įdomių detalių ji pati sužinojo iš likusių laiškų, kuriuos tėtis Herbert Gusovius rašė mamai Sophie Charlotte Gusovius (buvusi Siebert).

"Man liko visi laiškai rašyti 1944-1945 metais. Iš viso 130 laiškų. Tėtis rašė mamai ir iš šių laiškų galima suprasti, kas tuomet darėsi Mėmelyje", - pasakojo K. Gogolka.

Kodėl teko išsiskirti?

Moteris pasakojo, kad jos tėvas buvo vandens policininkas, tad iškilus grėsmei sykiu negalėjo su šeima pasitraukti į Vokietiją, mat turėjo likti Mėmelyje, kad padėtų visoms moterims ir vaikams saugiai evakuotis vandens keliais.

"Taigi, nors mano tėtis nebuvo kareivis, vis tiek buvo valstybės tarnautojas ir turėjo pasilikti tarnyboje, o mama su trimis vaikais pabėgo. Kadangi jis organizavo laivų plaukiojimą, tad į tuos laivus perduodavo ir mamai skirtus laiškus", - pasakojo K. Gogolka.

ADM archyvui Karina Gogolka perdavė ir asmenines šeimos relikvijas, tarp kurių - senelių kelioninis laikrodis, žvakių knatams karpyti skirtas prietaisas, 1895 m. močiutės rašytas laiškas.

Prieš lemtingus įvykius šeima gyveno Smiltynėje esančioje jiems priklausančioje viloje, pažymėtoje 22 numeriu. Laiškuose ji perskaitė, kad evakuacija vyko rugpjūčio mėnesį. Kaip tik tuo metu daržuose užderėjo derlius.

"Tėtis rašė mamai, kad jis viską, ką galėjo, užkonservavo ir nunešė į rūsį. "Kai grįšime, turėsime ką valgyti", - rašė tėtis. Jis net neįtarė, kad į šią vilą mes jau niekada negrįšime", - pasakojo K. Gogolka.

Ir iš tiesų į iki šių dienų išlikusios vilos vidų ji su broliu pateko tik jau būdami senoliai - 2014-aisiais.

Pabėgusiems iš namų nebuvo lengva, K. Gogolka prisiminė, kad dažnai neturėdavo ir ką valgyti.

"Laimei, valstybės tarnautojai būdavo aprūpinami maistu. Gaudavo ir lašinių, ir duonos, ir cigarečių. Tad tėtis kraudavo maistą į paketus ir siųsdavo šeimai į Vokietiją", - porino K. Gogolka.

Viename laiške tėtis vaizdžiai pasakojo, kaip bomba krito tiesiai į jų kiemą ir sugriovė vaikams pastatytą namelį.

VILA. Taip atrodė vila Smiltynėje, kurioje gyveno Karinos Gogolkos šeima, prieš karą.

"Vila, kurioje gyvenome, mūsų šeimai buvo ankštoka, tad tėtis vaikams žaisti buvo pastatęs specialų namelį. Tad, kai į jį pataikė bomba, viskas sutrupėjo į šipulius, liko vienintelė lenta. Laimei, pati vila išliko sveika", - laiškų turinį perpasakojo moteris.

Iš pradžių mama su vaikais glaudėsi Svinemiundėje. Sąlygos buvo labai prastos. Pasak K. Gogolkos, mama tėčiui rašė, kad bijo dėl vaikų gyvybės, nes šalia tekėjo upelis, baiminosi, kad vos dvejų metų Karina nenuskęstu.

"Tėtis parašė specialų raštą, kad jo šeimai būtų pagerintos gyvenimo sąlygos. Būdamas tarnautoju jis sugebėjo teisingai formuluoti sakinius, tad mūsų šeima greitai buvo perkelta į Albeką. Tuomet buvo 1944-1945 m. žiema. Buvo labai šalta, o jokio šildymo nebuvo", - pasakojo moteris.

Išsaugojo daug daiktų

Kai rusai įėjo į Klaipėdą, tada vandens policijos dalinys, kur dirbo Karinos tėtis, turėjo pasitraukti į Nidą, po to į Šarkuvą (Kuršių nerijos gyvenvietė 10 km į šiaurės rytus nuo Zelenogradsko).

"Tėtis mums rašė, kaip žmonės bėgo su vežimais. Kai prasidėjo puolimas, žmonės prarado praktiškai viską, kas buvo vežimuose. Sugebėjo išgelbėti tik savo gyvybes, bet nebeturėjo visiškai jokio turto. Gerai, kad mano tėtis būdamas vandens policininku turėjo galimybę iš anksto su laivais išplukdyti daug daiktų mamai į Vokietiją, todėl daug vertingų relikvijų esame išsaugoję iki šiol", - pasakojo moteris.

Taip buvo išsaugota ir dėžė su laiškais, tarp kurių likęs ir 1895 m. močiutės rašytas laiškas, senelių asmeniniai daiktai. Taip pat išliko nuotrauka, kur matyti kaip atrodė leidyklos "Memeler Dampfboot" bobmos apgriautas pastatas, kaip atrodė vila, kurioje gyveno Karinos šeima.

Prarado ryšį

Moteris pasakojo, kad šeima vienu metu buvo praradusi ryšį, nes tuo metu, kai tėtis traukėsi į Šarkuvą, mama su vaikais turėjo išvykti į Vakarų Vokietiją.

"Išvykome gyvuliniuose vagonuose. Buvo 1945-ųjų sausis. Mama pasakojo, kad aš tuo metu labai sirgau, nuolat vėmiau ir turėjau plaučių uždegimą. Tad mums teko išlipti iš traukinio, kad rastume gydytoją. Keturis mėnesius nieko nežinojome apie tėtį. Pasirodo, jis tuomet iš Šarkuvos laivu pasiekė Kylį ir ten padėjo kitiems žmonėms ieškoti išsibarsčiusių šeimos narių. Viena moteris iš pabėgėlių jam užsiminė, kad matė jo paties šeimą, ir taip atsirado galimybė mums vėl susitikti", - pasakojo K. Gogolka.

MYLI KLAIPĖDĄ. Vokietijoje gyvenanti Zybertų palikuonė Karin Gogolka į Klaipėdą atvyksta gana dažnai. Dabar jau 26 kartas, kai ji čia apsilankė.

Šeima nesimatė lygiai metus. Jie vėl susitiko 1945-ųjų rugpjūtį.

"Tuos 130 laiškų tėtis mamai parašė per pusę metų. Kartais per dieną gaudavo ir po du laiškus. Daugelyje jų rašoma: "Kodėl aš iš tavęs nieko negirdžiu, nėra jokių žinių". Jis vis rašė ir rašė. Mama stengdavosi kuo skubiau atsakyti. Dalis laiškų rašyti ranka, keletas - spausdinti mašinėle. Tėtis labai nuosekliai viską aprašinėjo. Mama kruopščiai saugojo kiekvieną jo laišką. Deja, visi laiškai, kuriuos rašė mama, neišliko, nes tėtis nesugebėjo jų išsaugoti", - pasakojo memelenderė.

Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešajai bibliotekai laiškus padovanojusi K. Gogolka svarsto, kad jos tėvai taip pat būtų norėję, kad jų daiktai grįžtų į Klaipėdą, miestą, kuriame jie gyveno ir buvo laimingi.

Pasiteiravus, kaip jos būtų susiklostęs Karinos gyvenimas, jei nebūtų tekę bėgti į Vokietiją, moteris svarstė, kad ji būtų dirbusi "Memeler Dampfboot" leidykloje.

"Man labiausiai patinka uostyti knygas ir laikraščius. Kai Vokietijoje užeiname į leidyklą, visi raukia nosis, o aš atsigaunu. Kai kur nors keliauju arba aplankau Klaipėdą, parašau į "Memeler Dampfboot" laikraštį. Kartais iš manęs net pasišaipo, kad mano venomis vietoje kraujo teka spausdinimo rašalas", - nusikvatojo žavingoji memelenderė ir prisipažino, kad visą gyvenimą dirbo banko tarnautoja.

Moteris pasakojo, kad 1985-aisiais mirusi jos mama taip ir neturėjo galimybės sugrįžti į Klaipėdą.

"Manau, kad aš esu tas vaikas, kuriam ir buvo perduotas visas mano tėvų ilgesys. Jie labai ilgėjosi savo namų, Klaipėdos. Kai 1996 metais pirmą kartą atvykau į Klaipėdą, nuvažiavusi į Smiltynę iš karto atpažinau mūsų vilą. Labai greitai susiorientavau mieste, nes tėvai labai daug pasakojo, kaip kas atrodė. Aš manau, kad tai yra meilė", - pasakodama susigraudino K. Gogolka.

Tiesa, jos šeimai priklausęs vilos pastatas Smiltynėje tebestovi Smiltynės gatvėje, kaip ir anuomet, pažymėtas 22-uoju numeriu.

"2014 metais su vyru Klaipėdoje atšventėme auksines vestuves. Kaip tik nuvykome prie vilos ir atsitiktinai sutikome jauną vyriškį, kuris mus įleido į vilos vidų. Tai buvo pirmas kartas, kai galėjau pamatyti, kaip atrodo mano vaikystės namai. Kartu buvo ir mano brolis, kuriam dabar jau 82-eji ir tikriausiai jis daugiau nebesugebės čia atvykti. Viduje daug kas pakeista, bet išlikę ąžuoliniai laiptai... Jausmas buvo neapsakomas. Beje ant tos vilos kabėjusią pasagą man padovanojo ir dabar ji man neša laimę", - šypsodamasi pasakojo K. Gogolka.

Vokietijoje gyvenanti moteris į Klaipėdą atvyksta gana dažnai. Šį rudenį gimtajame mieste ji apsilankė jau 26-ąjį kartą.

Galbūt bus suskaitmeninti

Jurga BARDAUSKIENĖ, Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos Kraštotyros ir skaitmeninimo skyriaus vedėja

ADM (Arbeitsgemeinschaft der Memellandkreise) archyvas mums yra perduotas 2011 metais. ADM - tai Klaipėdos krašto darbo grupė, kuri įkurta 1948 m. Vokietijoje ir vienija 1944 m. bei vėliau pasitraukusius klaipėdiškius (memelenderius) ir jų palikuonis iš Klaipėdos (Mėmelio) krašto.

Šiame archyve yra ir Karinos Gogolkos perduoti eksponatai. Tad ir šie laiškai bus saugomi šiame archyve. Kadangi juos gavome neseniai, jie dar nėra aprašyti. Manau, kaip ir daugelis kitų eksponatų jie bus įdomūs istorikams, mokslininkams ir studentams. Galbūt jie bus ir suskaitmeninti, nes jų savininkė dar yra gyva ir galima teisiškai sutvarkyti leidimą tai daryti. Žinoma, kyla klausimas, ar visi tie laiškai bus įskaitomi. Visgi tai yra vokiškas rankraštis.