Edita Nurmi: "Kuršiai duoną kepdavo su silke, skandinavai - su strimele"

Šiandien ir rytoj, nuo 12 iki 18 val., E. Nurmi mus kviečia į Šeimos kiemą Danės skvere, prie Žvejo skulptūros. Šventėje "Parbėg laivelis" ji keps strimelių ir dilgėlių duoną su kanapiniu sviestu, taip pat krekenų arba žirnių duoną su mėtinės varškės užtepu...

Paskatino anyta

Edita, įvairiuose renginiuose demonstruojate, kaip gaminami kuršių patiekalai. Kur to išmokote? Kiekgi žinių apie kuršišką gyvenseną esate sukaupusi ir kas jums padėjo?

Viskas vyko natūraliai ir palaipsniui. Mano vyras - suomis. Jo mama tyrinėjo savo giminės istoriją (net knygą apie ją parašė) ir puoselėjo tradiciją kasmet rengti giminių susitikimus. Į tuos susitikimus ji prašydavo ateiti pasipuošus savo gimtajam kraštui būdingais drabužiais ar bent jų detalėmis. Mano vyras ne itin palaikė mamos idėją, ir mes keletą metų į jos renginius ateidavome mūvėdami džinsus. Kartą anyta manęs paklausė: "Edita, nejau lietuviai neturi tautinių drabužių, kad ateini su džinsais?.." Tai, be abejo, užgavo mano tautinę savigarbą, - šypsosi, - ir tada pagalvojau: "Na, palaukit, aš jums parodysiu!"

Mano atmintyje iš vaikystės buvo išlikęs grupelės žmonių, vilkinčių labai gražiais tautiniais drabužiais, vaizdinys; galbūt jie buvo kuršių, gal kitos baltų genties... Tas vaizdinys man ir iškilo pirmiausiai. Pradėjau rinkti informaciją apie baltų autentiškus apdarus, paskui priėjau konkrečiai prie kuršių... Nenorėjau vilkėti "bet ką ir bet kaip". Siekiau, kad tai būtų tikslu. Pirmojo tautinio drabužio atsiradimas užtruko apie dvejus metus.

Taigi drabužiai, kuriuos jūs vilkite renginių metu, yra, kaip sakote, istoriškai tikslūs.

Taip. Jie neišgalvoti, nesufantazuoti. Jeigu velkuosi tautinį apdarą, tai tiksliai žinau, kuo remiantis jis yra rekonstruotas; pavyzdžiui, tai gali būti Tytuvėnuose esančio kuršių trečiojo pilkapio pirmojo kapo radinio rekonstrukcija, datuojama III mūsų eros amžiumi; arba Žvilių kapinyno kapai Nr. 149 ar 265, datuojami IV ikigentinio periodo amžiumi.

Kaip jums sekėsi kuršės apdaro premjera pas suomę anytą?

Maniau, kad ji mane nudobs, - juokiasi. - Mat kuršiškai vilkėjau ne tik aš, bet ir vaikai, svarbiausia - jos vienturtis sūnus, t. y. mano vyras. Nuo tol anyta manęs daugiau nebeprašydavo giminių susitikimuose vilkėti tautinių drabužių.

Tai buvo prieš maždaug dvylika metų. Per tą laiką mano tautiniai drabužiai, žinoma, dar patobulėjo.

Daugiau žinių - iš skandinavų

Taigi viskas prasidėjo nuo tautinio kostiumo, o paskui bridote vis gilyn.

Dalyvaudavome įvairiuose festivaliuose. Važiuodavome arba šiaip pasibūti, arba, pasipuošę tautiniais drabužiais, palaikyti bendrą festivalio dvasią. Retkarčiais būdavo drabužių pristatymas. Vaikai, vyras - alkani, bumbėdavo... Ką nors reikia pagaminti, kur ten gausi valgyt kokio piliakalnio papėdėje... Pradėjau domėtis istoriniais patiekalais, pradėjau gaminti. Ir vėl - nenorėjau daryti bet kaip ir bet ką. Ieškojau patikimos informacijos, gilinausi. Pamačiau, kad žmonėms tai labai įdomu: jie klausia - o kaip, o kodėl būtent taip... Na, ir išsirutuliojo.

Iš kur jūs renkate informaciją apie vikingų valgius?

Man daug padėjo Skandinavijos muziejai, bendraminčiai iš Skandinavijos, tarp kurių yra ir knygų apie vikingų laikotarpio virtuvę autorių. Lietuvoje tokios informacijos labai maža.

Kaip įmanoma atkurti vikingų epochos patiekalų receptus?

Tai įmanoma remiantis archeologine medžiaga, rašytiniais šaltiniais. Informacijos yra ir skandinavų sagose - kas kuo ką pavaišino ar net nunuodijo...

NEIŠGALVOTI. "Jeigu velkuosi tautinį apdarą, tai tiksliai žinau, kuo remiantis jis yra rekonstruotas." Nuotraukos iš asmeninio albumo.

O kaip remiamasi archeologine medžiaga?

Tiriamos rastos indų duženos, jų cheminė sudėtis... Birkos mieste, Švedijoje, kartu su įkapėmis buvo rasta suakmenėjusi duonelė, mokslininkai ją ištyrė ir nustatė tikslų duonos receptą.

Ar yra knygų apie vikingų maistą lietuvių kalba?

Kol kas tokios dar neradau...

Gal jūs pati tokią parašysite?

Paklausa iš tiesų yra. Galbūt ateis laikas ir knygai.

Skleisti žinią

Jus dažnai kviečia į renginius.

Kone kiekvieną savaitgalį. Neseniai dalyvavau trijų dienų senųjų amatų stovykloje Vikingų kaime "Žalčio ratas". Buvo puiki galimybė nufilmuoti visą gamybos procesą: nuo ingredientų paruošimo iki galutinio patiekalo.

Filmuota medžiaga atsiranda internete?

Taip, galima pamatyti internetinėje erdvėje - socialiniuose tinkluose, tinklalapyje "Youtube" (įrašykite "Edita Nurmi viking food"). Mano tikslas - nešti žinią.

RINKTI informaciją apie vikingų laikotarpio patiekalus E. Nurmi padėjo Skandinavijos muziejai, bendraminčiai iš Skandinavijos, tarp kurių yra ir knygų apie vikingų laikotarpio virtuvę autorių. Lietuvoje tokios informacijos labai maža.

Esate "Pilsots" klubo narė?

Narė nesu, bet bičiuliaujuosi su šiuo klubu. Tai profesionalūs rekonstruktoriai, žmonės, su kuriais labai gera, lengva dirbti.

"Pilsots" moterys, regis, irgi moka gaminti kuršišką maistą?

Taip, jos ruošia tradicinius patiekalus, kai klubas rengia ar dalyvauja šventėse, festivaliuose, žygiuose ir pan. Tarkime, per Mindaugines, Valstybės dieną, ant Lapių piliakalnio, laukdamos išalkusių žygeivių, "Pilsots" moterys ruošė didelį puodą troškinio, o aš gaminau mėsą, keptą žemėje. "Plungės dienų" šventėje jos taip pat vaišino savo patiekalais, aš kepiau krekenų pyragą bei krekenų duoną su kanapiniu sviestu...

DIDINGI. Edita su sūnumi ir augintiniu - vilkogaudžiu Magnusu Malahide Khlanu (senovės norvegų kalba jo vardas reiškia "didingas, galingas").

Dalyvaujate renginiuose ne tik Lietuvoje?

Dalyvauju visur, kur esu kviečiama. Šiemet savaitę viešėjau Odensėje, Danijoje, Vikingų centre, - dalyvavau tarptautiniame vikingų patiekalų gaminimo konkurse. Sutikau daug bendraminčių, vikingų epochos tyrinėtojų, pasisėmiau neįkainojamos patirties ir pati pasidalinau savąja su kitais. Žmonės iš skirtingų vietovių į maistą žiūri skirtingai ir turi kuo vieni kitus nustebinti.

Kuo kitus nustebinote jūs?

Daug kam buvo įdomu, kaip aš verdu pasukų karamelę ar fermentuoju pieną bei gautą varškę paverčiu padažu, gardintu mėtomis ir česnakais, kuris dera su pupų duona, - mat dažnas į pieno produktus žiūri su tam tikra baime.

Kas apskritai būdinga kuršių virtuvei?

Negalėčiau išskirti konkrečiai kuršių. Aš tyrinėju plačiau - vikingų laikotarpio virtuvę, nes Skandinavijoje informacijos galima rasti daugiau. Galiu pasakyti, kad bendrų dalykų yra daugiau nei skirtybių. Skandinavų vikingai kepdavo duoną su strimele. "Pilsots" klubas rado informacijos, kad kuršiai duoną kepdavo su silkės įdaru. Virtuvės pagrindas tas pats. Žmonėms reikėjo išgyventi panašioje aplinkoje - iš to, ką duoda gamta, šalia esantys vandens telkiniai, miškai, na, ir taip pat naminiai gyvuliai - avys, ožkos...

Jaunasis kuršis

Ar tautinius drabužius siuvatės pati?

Ne, pati nesiuvu, ir avių neauginu, neverpiu vilnos... Manau, kad žmogui verčiau specializuotis vienoje srityje. Drabužius užsakau pas meistrus. Papuošalus taip pat. Juos gamina auksakaliai rekonstruktoriai, kurie gerai žino, ką daro, ir viską daro savo rankomis. Milimetras į milimetrą.

Kartu su jumis renginiuose dažnai būna ir jūsų sūnus.

Tai mano jaunėlis Marcus Aurelius, jam septyneri metai.

Jam labiau patinka gaminti ar valgyti?

Labiausiai jam patinka padėti gaminti. Moka prikapoti malkų, įskelti ugnį. Moka iškepti duoną. Jam viskas taip įdomu, kad pamiršta net mobilųjį telefoną.

Kuriam iš mamos gaminamų patiekalų teikia pirmenybę?

Iš tų tradicinių nelabai ką valgo. Tenka jam paruošti atskirai.

Lab dein

Edita, kuriam Lietuvos etnokultūriniam regionui save priskiriate? Jūs žemaitė, kuršė, lietuvininkė?

Aš gimusi Klaipėdoje. Mano vaikystė prabėgo Lenkimų kaime, Skuodo rajone - tai manoji stebuklų žemė. Vos išlipu iš automobilio - ir lūpos pačios taria: "Lab dein, tet Zit!"

Mokate žemaičiuoti?

Išmokau vaikystėje! Atsimenu linksmą nuotykį, kai pas tetą Zitą rytą laksčiau po kiemą, ir dėdė, atvažiavęs ant šieno kupetos viršaus, šūktelėjo man paduoti drobynas. Aš nesupratau, ko jis prašo, ir nulėkiau sau. Paskui teta pasakojo, kaip dėdė skundėsi: sako, nu tu pagalvok, paprašiau - o ji net nekreipė dėmesio. O aš nesupratau, kas yra drobynos. Pasirodo - kopėčios! - juokiasi.

"Ir moterys kariavo"

Edita, ar jūsų pomėgis susijęs su jūsų profesija?

Visiškai ne.

Koks jūsų darbas?

Vadovauju įmonei, kuri gamina plieno konstrukcijas bei vamzdynus kruiziniams laivams. Mano darbinė veikla su pomėgiu gaminti susijusi tik tuo, kad vadovaujuosi tokiu pačiu požiūriu: jei ko nors imiesi - reikia daryti iki galo, tiksliai, preciziškai.

Vikingai vyrai keliauja, prekiauja, kariauja, o ką, be maisto ruošimo ir vaikų auginimo, daro vikingų moterys?

Požiūris, kad senovėje moterys stovėjo prie puodų, yra neteisingas.

Nestovėjo?

Na, jos ruošė maistą, žinoma, bet tuo jų veikla neapsiribojo. Skandinavijoje archeologai randa moterų įkapėse kardų. Moterys irgi kariavo, ir tai nė kiek neprasilenkia su logika. Juk vyras ne visada būdavo namuose. Joms pačioms reikėjo mokėti apsiginti nuo priešų.

Koks yra didžiausias, esminis skirtumas tarp vikingų laikų žmogaus ir šiuolaikinio?

Labiausiai į akis krentantis skirtumas, be abejo, yra požiūris į mirtį ir pomirtinį gyvenimą. Mes juo nebetikime, o mūsų protėviai mirę būdavo aprūpinami viskuo, ko pomirtiniame gyvenime gali prireikti: kalavijais, šarvais, kitais karybos daiktais, brangiausiais papuošalais ir buities įnagiais bei rakandais...

Krekenų duona

Dalyvausite "Parbėg laivelyje". Kur ir kada jus bus galima rasti ir ką gaminsite?

Būsiu visas tris savaitgalio dienas. Mane rasite Šeimos kieme, Danės skvere, prie Žvejo skulptūros, nuo 12 iki 18 val. Šeštadienį kepsiu strimelių ir dilgėlių duoną su kanapiniu sviestu, o sekmadienį - krekenų duoną arba žirnių duoną su varškės, gardintos česnaku bei mėtomis, užtepėle.

Kas yra krekenos?

Tai apsiveršiavusios arba apsiveršiuosiančios karvės pienas, toks geltonas, riebus ir tirštas.

Tokiems pasirodymams reikia produktų, vadinasi, lėšų. Kas jums padeda?

Esu įregistravusi individualią veiklą, tad dažniausiai išlaidas apmoka organizatoriai. Produktais, kad jie būtų kokybiški ir saugūs, visa su tuo susijusia reikiama dokumentacija rūpinuosi pati.

Ar galėtumėte pasakyti skaitytojams kokį nors lengvą receptą, kad pavyktų iš pirmo karto?

Galima labai lengvai virš laužo pasikepti strimelių. Imame žuvį, nugnybiame galvą, išimame stuburą - judesiu žemyn link uodegos (ją paliekame); žuvį dalijame į dvi dalis - padarome raidę V; perkišame pagaliuką; sukabiname žuvų virtinę virš laužo ir apkepame.

PADĖJĖJAS. Marcus Aurelius moka prikapoti malkų, įskelti ugnį, moka iškepti duoną. "Jam viskas taip įdomu, kad pamiršta net mobilųjį telefoną", - sako mama Edita Nurmi.