Algirdas Grublys: „Į agresiją būtume atsakę agresija"

Nors 1990-ųjų kovo 11 d. Lietuva paskelbė apie atkurtą Nepriklausomybę, sovietų kariuomenė buvo išvesta tik 1993-iųjų metų rugpjūtį. Pasak A. Grublio, džiaugtis laisve nebuvo kada, nes reikėjo pagalvoti ir suvokti, kaip tą Nepriklausomybę išsaugoti.

Tų pačių metų kovo 16 d. Sąjūdžio tarybos iniciatyva buvo įkurta Lietuvos Respublikos krašto apsaugos Klaipėdos savanorių rinktinė, kadangi tuo metu šalis savo stiprios kariuomenės neturėjo.

Per pirmąją dieną buvo užregistruota 10 savanorių, tarp kurių buvo Rimantas Ulevičius, Cirilis Norkus, Raimondas Praleika, Vytautas Viktoras Dikas, Gintaras Tomkus, Algirdas Grublys ir kiti.

Minint Lietuvos kariuomenės šimtmetį, apie tai ir daugiau papasakojo su "Vakarų ekspresu" trumpam į praeitį grįžęs Klaipėdos savivaldybės Tarybos narys, buvęs kontržvalgybininkas A. Grublys.

Lietuva apie savo atkurtą Nepriklausomybę paskelbė 1990-ųjų kovo 11 dieną. Ar tąkart buvo sunku patikėti, kad šalis vėl tapo laisva?

Po Nepriklausomybės paskelbimo iki rudens buvo karinė padėtis. Niekas nežinojo, kada ir kuriuo metu gali įvykti veiksmai. Nuolatinis susitelkimas ir situacijos vertinimas buvo pagrindinis darbas. Buvome pasiruošę ir galimam pasipriešinimui.

Ar būtent todėl buvo įkurta Lietuvos Respublikos krašto apsaugos Klaipėdos savanorių rinktinė?

Sąjūdžio taryba susirinko, nusprendė kurti kariuomenę, kviesti savanorius. Manėme, kad jeigu esame nepriklausoma valstybė, turime savo teritoriją, reikia ginti jos sienas. Mūsų pirmas sumanymas buvo stoti prie valstybės sienos ir rodyti, kad atsiskiriame nuo Sovietų Sąjungos.

Ar savanoriai noriai jungėsi į jūsų gretas?

Pirmąją dieną užregistravome 10 savanorių. Atėjo žurnalistai, mokytojai, dėstytojai. Po to vis daugėjo. Prie mūsų prisijungė ir jaunuoliai, pasišalinę iš sovietų armijos. Tačiau tuo metu jų viešai rodyti negalėjome, nes vyko gaudynės.

Pradėjome galvoti apie uniformą. Lėšų nebuvo. Vien tik su civiliniais rūbais būtume atrodę nekaip. Iš pradžių ant kairės rankos dėvėjome žalius raiščius su Gedimino stulpais.

Krašto apsaugos Klaipėdos savanorių rinktinė iš pradžių telkėsi Sąjūdžio būstinėje Liepų gatvėje. Ar jautėte, kad esate persekiojami?

Taip. Po būstinę pradėjo šniukštinėti kagėbistai, sovietų kariuomenė... Priėmėme sprendimą persikelti į Vytauto gatvę. Buvome ten, bet visiems pasakojome, kad esame Liepų gatvėje. Vyko tarsi žaidimas. Po poros mėnesių buvo sukurta normali krašto apsaugos sistema.

Minėjote, kad net ir po paskelbtos Nepriklausomybės visiškai laisvi nesijautėte. Ar buvo baimių, kad sovietų kariuomenė imsis konkrečių veiksmų?

Buvo ženklų, kad gali prasidėti naujas mūsų valstybės užgrobimas, todėl pradėjome koncentruotis į galimą pasipriešinimą. Jeigu sovietai būtų veržęsi į Liepų gatvę ir pradėję žudyti mūsų žmones, tą pačią naktį būtume sudeginę visus karininkų gyvenamuosius namus. Buvo paruošti Molotovo kokteiliai.

Po savanorystės tapote Lietuvos kariuomenės analitiku, užsiėmėte kontržvalgyba. Ar sunku buvo sekti sovietų kariuomenės veiksmus?

Kol Lietuvoje buvo sovietinė kariuomenė, tol gyvenome nuolatinėje įtampoje, karo nuotaikomis. Mūsų kariuomenei reikėjo žmonių, kurie užsiimtų analitika, kontržvalgyba.

Kaip vyko sovietų kariuomenės išvedimas iš Lietuvos?

Stebėjome kiekvieną karinį dalinį. Teikėme informaciją apie padėtį Klaipėdos apskrities kariniuose daliniuose. Paprašydavome žmonių, kad mums talkintų, stebėtų sovietų kariuomenės judėjimą.

Ar tenkina esama situacija Lietuvos kariuomenėje?

Be jaunimo įtraukimo į karinį pasirengimą neįmanoma normali valstybės egzistencija.