Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (XXXVII)

Kol nebuvo vandentiekio, reikia manyti, dvi Klaipėdoje veikusios pirtys su garinėmis ir dušais buvo labai populiarios. Kai 1902 m. 650-ojo miesto gimtadienio proga vandentiekis pradėjo veikti, tokio didelio poreikio nebeliko, tad sklypą su visu pirties pastatu nusipirko kalvis ir čia įrengė kalvę. Vėliau ją į gyvenamąjį namą transformavo stambus rangovas Hermanas Domšaitis, kuris vertėsi dar keliais verslais - medžio apdirbimo, lentpjūvės, sandėlių statybos.

1926 m. šiame name gyveno garsus Klaipėdos krašto visuomenės veikėjas kunigas Vilhelmas Gaigalaitis. Tai kiek prieštaringa asmenybė dėl "mažlietuvių" ir "didžlietuvių" reikalų. Tačiau jo įdirbiu "Sandoros" draugijoje naudojamasi iki šiol. Iki šiol veikia ir Laugalių senelių pensionatas, kurio globėjas buvo Vilhelmas Gaigalaitis. Net tuomet, kai jis jau profesoriavo Kauno universitete.

1935 m. čia jau registruoti penkiolika Liepų g. 22-ojo namo butų nuomininkų. Jų smarkiai buvo apmažėję 1944 m. Tokių iškilių asmenybių, kaip Vilhelmas Gaigalaitis, gyvenusių šiame name prieškariu, daugiau nepavyko "atkapstyti". Bet ką gali žinoti...

LIEPŲ G. 22. Taip atrodo vienas išlikusiųjų po karo Liepų g. namų šiandien

Kieme - prancūziškai

Klaipėdoje daugeliui žinomas renginių organizatorius Algirdas Guzauskas, pokariu gyvenęs Liepų g. 22-ajame name, kaip pirmuosius savo kaimynus įvardijo Fabijonavičių šeimą. Nieko keista, nes vaikystėje užsimezgusi draugystė su Elenos ir Juozo sūnumi Rimantu nenutrūkusi iki šiol.

Fabijonavičių šeimą tektų išskirti ir todėl, kad šiandien jų sūnus Rimantas, dabar gyvenantis Vilniuje, yra įsitikinęs, kad jo tėvas vertas Klaipėdos garbės piliečio vardo. Už ką - pasakosime jau kitais metais.

Tuo tarpu toliau žvalgomės po pokarinį Liepų g. 22-ąjį namą.

Mansardiniame "pilioriuje" (5 a.) gyveno užsispyrusio žemaičio Ručio, kuris turėjo sąskaitų ir su Hitlerio, ir su Stalino režimais, šeima. Pasak buvusių kaimynų, Rutys buvęs "komandiruotas" kasti Belomoro kanalo.

Fabijonavičiai buvo įsikūrę ketvirtąjame, o trečiajame - Liucija ir Petras Mičiūnai. Pas juos laikinai buvo prisiglaudusi ir Jotkų šeima. Pragyvenę metus, Jotkai išsikraustė į Liepų g. 26-ąjį namą. A. Guzauskas sakė, kad vėliau Petras Mičiūnas daugelį metų dirbo Palangos miesto vykdomojo komiteto pirmininku.

Antrajame namo aukšte gyveno dvi "kagėbistų" ir kariškių šeimos. O gretimame name - vien rusų saugumiečių "familijos". Tad "budrių" akių nestigo.

Na, o pirmajame namo aukšte gyveno Guzauskai: šeimos galva Boleslovas, jo žmona Danutė, sūnus Algirdas, dukra Onutė, senelis, babytė ir dar šeimos galvos pusbrolis Vincas.

"Aš dabar neįsivaizduoju, kur mes visi ir tilpom: vienas kambarys ir bendra virtuvė su Gurauskų šeima, kurios buto langai taip pat buvo į Liepų gatvę",- šiandien skėsčioja rankomis A. Guzauskas. Kad ir kaip ten buvo su tuo gyvenamuoju plotu, dvi šeimos turėjo, o laime, - vonią...

A. Guzauskui yra įsiminę ir kaimynai, gyvenę kieme - inteligentai Chamanskai, auginę du sūnus - Vidą ir Edvardą. Bet ypač augančiam vaikigaliui buvo įdomi tarptautinė Jasaičių pora. Andrius Jasaitis, patekęs į nelaisvę Ispanijos pilietinio karo metais, susikukavo su prancūzaite. Ir nežinia, kokiomis pastangomis jis ją įkalbėjo važiuoti į Lietuvą. Kai prancūzaitė, iškišusi galvą per langą, šaukdavo savo vyrą ir jo brolį pietų, vaikai, žaidę kieme, tesuprasdavo du žodžius - "Andrė" ir "Bernardas". Ką ji dar susakydavo,- paslaptis. Tačiau tie garsai, tariami per nosį, juos užburdavo ir pakerėdavo.

Nors prancūzaitė lietuviškai nepramoko, o vaikai "neįkirto" nė žodelio prancūziškai, "bendrą kalbą" su kiemo vaikais ji vis dėlto buvo suradusi. "Matyt, ji iš Prancūzijos gaudavo siuntinius, nes retsykiais apdalindavo mus šokoladiniais saldainiais ar šokolado plytelėmis. Mes jų net nevalgydavome, suuostydavome, - toks nepakartojamas buvo tų šokoladų aromatas. Jis persekioja ir šiandien. Nors parduotuvės prigrūstos įvairiausių šokolado gaminių, to kvapo iš vaikystės aš nebeatseku", - apgailestavo neseniai brandų jubiliejų atšventęs A. Guzauskas.

Prancūzaitė Lietuvoje, o tiksliau, - Klaipėdoje, taip ir neprigijo. 1961-aisiais, prasidėjus chruščioviniam "atšilimui", ji savo Andrė išsiviliojo į Prancūziją. Kaip A. Jasaičiui sekėsi prigyti svetimame krašte, jau niekas iš buvusių kaimynų nebežino.

Pokario Naujųjų sutiktuvės

Naujųjų išvakarėse kalbinta dabar Vilniuje gyvenanti, o tuomet Klaipėdos 5-ojoje vidurinėje lietuvių kalbos mokiusi Elena Fabijonavičienė sakė, kad pokariu Naujuosius metus jos šeima pasitikdavusi labai kukliai. "Širdis plyšdavo, kaip norėdavome švęsti Kalėdas. Bet bijodavome. Aš - mokytoja, vyras - "Sirijaus" gamyklos vyriausiasis inžinierius. Nemažai kaimynų - slavai, tarp kurių buvo ir saugumiečių. Beje, bijodavome ir lietuvių. Tačiau kūčiukų paslapčia iškepdavau. Bet jais nieko svetimo nevaišindavau. Dažniausias mūsų svečias tik Algiukas ir tebūdavo, nes su Rimantu draugavo. Taip jau seniai viskas buvo. Net nebeprisimenu, kaip tuos Naujuosius sutikdavome",- prisipažino E. Fabijonavičienė.

Kiek daugiau apie pokario Naujųjų sutikimą papasakojo A. Guzauskas.

Kadangi jo tėvas Boleslovas dirbo staliumi Bandomojoje laivų remonto įmonėje, pagal sovietinę tradiciją, jis gaudavo kvietimus į vaikų naujametines eglutes. Algirdas pamena aplink eglutę šokęs ir M. Gorkio, ir K. Donelaičio vidurinėse mokyklose, ir Karininkų namuose (prieškariu - Šaulių namai, dabar - Muzikos centras), ir elektrinės klube, ir pačioje Bandomojoje.

Jis prisipažino iki dešimties tikėjęs Seneliu Šalčiu. Tad, kas atlikdavo tuos vaidmenis, jis nebepamenąs. O šių eilučių autorė įsiminė, kad pokariu pats populiariausias Senelis Šatis (Kalėdų Seneliu vadinti buvo draudžiama) - Klaipėdos dramos teatro aktorius Einas. Jis eidavo ir į darželius, ir į kviečiančiųjų namus. Turbūt savo vaidmenį atlikdavo ir miesto vaikų susibūrimuose prie bendros eglės. Bet, matyt, tų Senių Šalčių ir rusakalbių būdavę, nes A. Guzauskas teigė ne viską suprasdavęs, ką jie ir "Sneguročkos" sakydavo. Kaip nesuprasdavo, ką kiti vaikai, aplink eglutes šokę, tarpusavyje kalbėdavę.

"Nyku būdavo per Naujuosius Klaipėdoje. Apšvietimo lemputės žibėdavo tik gatvių sankryžose. Šiaip gatvėse - nors į akį durk. Jei prieš Naujuosius dangus nepagailėdavo sniego, tai kur nors susiruošę turėdavome klampoti važiuojamąja kelio dalimi, per patį vidurį, kur susidarydavo šiokios tokios retų mašinų provėžos, nes šaligatviai nebūdavo valomi visai. Niekas nei kiemų, nei langų, nei vitrinų nepuošdavo. Didelis džiaugsmas būdavo miesto eglės. Jas statydavo nuo griuvėsių nuvalytoje aikštėje, kur dabar Muzikinis teatras, atrodo, ir prie senojo turgaus, prie patrankos (dabar - Lietuvininkų aikštė). Skurdžios tos eglės būdavo: pakabindavo pripučiamų ančių, žąsų, žvaigždžių, kurios nežibėdavo, nes ant miesto eglutės net lempučių neužkabindavo. Bet mes ir tomis eglėmis sugebėdavome džiaugtis",- pokarines naujametes "puošmenas" apibūdino A. Guzauskas.

Prie viso miesto naujamečio "anturažo" prisidėdavo ir žmonės su "šineliais" (milinėmis). Jie su pistoletais stovėdavo dar Lenino nurodytose strateginėse vietose: prie pašto, telegrafo ir geležinkelio stoties.

A. Guzauskas prisiminė ir namų eglutes. Jas Guzauskai dabindavo obuoliais ir saldainiais, kurių iki Naujųjų belikdavo tik popieriukai. Pagrindinės namų eglučių puošmenos - popieriniai karpiniai ir lankstiniai. Galiu pasakyti, kad mano tėvas buvo išradingesnis: jis nudažydavo perdegusias lemputes įvairiomis spalvomis. Ir ant jų išraitydavo zyles, apsnigtus namelius, Kalėdų Senelius. Kol atsirado blizgančių eglutės žaislų, mūsų namų eglutė dėl tėvo pastangų atrodė tikrai puošniai.

"Kad Naujuosius švęstume namuose, aš kažkaip neatsimenu. Būdavo Kalėdos su malda ir silkės galvomis. O kad džiūgautume Naujųjų sulaukę, aš tikrai nepamenu",- sakė A. Guzauskas. O pakalbintas jo vaikystės draugas Rimantas teigė, kad Algis bent Kalėdas turėdavęs, nes jo tėvui darbininkui "prarasti grandines" negrėsė. O jų šeimoje nei Kalėdų, nei Naujųjų nebūdavę... Juk aplink gyveno saugumiečiai.

Kitą pirmadienį skaitykite:

* Kodėl Juozo Fabijonavičiaus sūnus Rimantas yra įsitikinęs, kad jo tėvui, kad ir po mirties, vertėtų suteikti Klaipėdos garbės piliečio titulą.