Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (XXXIX)

"Jie buvo "smetoniško" kirpimo: taktiški iki begalybės. Ir reiklūs be galo. Jokių nuolaidų - tą turi mokėti, tą turi žinoti. Bet už klasės ribų už savo mokinius šie pedagogai stodavo mūru. Labai gerai atsimenu, kaip mamyte pravardžiuojama Robaževičienė nuolat gindavo dabar garsų tapytoją Edvardą Malinauską, kai šis prisikrėsdavo eibių. Lygiai taip pat ji pedagogų tarybose užstodavo bet kurį kitą, rasdama įtikinamų argumentų, kodėl prasikaltusiojo mokinio nereikėtų bausti", - prisiminė J. Banaitis.

Jam atgimė viena mokyklinė istorija: "Būdamas jaunas ir energingas, suvokiau, kad mokykloje turi būti kuo daugiau mokytojų vyrų. Iš provincijos parsikviečiau gamtininką Benediktą Gaižauską, lietuvių kalbos mokytoją Vladą Nausėdą. Žodžiu, mokykloje susidarė "smetoniškų" mokytojų grupė. Bet atsirado ir jaunų mokytojų, "komsomolcų", grupelė, kuriems tie kilnūs, taurūs ir geri specialistai tiesiog kliudė gyventi. Taip susiklostė, kad "komsomolcai" pradėjo įvedinėti mokykloje savo tvarką, kuri kirtosi su "smetoniškųjų" samprata apie padorumą, pareigą, o ir mokytojo misija. Kartą prie savo kabineto durų radau stovinčius visus "smetoniškuosius" mokytojus. Tarp jų buvo ir Robaževičiai. Ir ką jūs manote? Kai kurie šių buvę ištremti į sibirus, mane, geltonsnapį, pradėjo raginti... stoti į partiją. Atseit tik taip mokykloje bus galima grąžinti tvarką",- prisiminė J. Banaitis.

"Mamytę" Robaževičienę gerai prisimena ir K. Donelaičio mokyklą baigusi, dabar mieste garsi "žalioji" Dalia Žukienė. "Ji mumis "imdavo" laboratoriniais fizikos darbais. Šiaip jau fizika mergaitėms būdavo tikra kančia. Bet per laboratorinius darbus fizika tapdavo ir suprantama, ir patraukli",- sakė D. Žukienė. Beje, ji džiūgavo ir po daugelio metų prisimenanti buvusios mokytojos vardą. Mat draugystė su pedagoge tęsėsi ir tuomet, kai vidurinė buvo seniai baigta.

Robaževičiai pokariu, kaip ir daugelis K. Donelaičio mokyklos mokytojų, ilgokai gyveno mokyklos fligelyje, kuris dabar priklauso Klaipėdos apskrities ligoninei. Tik vėliau jie "gavo" butą Liepų gatvės 22-ajame name. Bet jame gyveno neilgai, nes Palangoje kažkokiais sovietmečiu nelabai suvokiamais būdais sugebėjo susiręsti namą.

Užsispyręs žemaitis

Liepų gatvės 22-ojo namo 5-ojo aukšto "pilioriuje", kurį namo gyventojai vadino tiesiog "čerdaku", gyveno užsispyrusio žemaičio Antano Ručio šeima. Ir šiandien Klaipėdoje gyvenantys Ručio sūnus Viktoras ir duktė Regina apie savo tėvo praeitį ne ką težino. Mat jis vengdavo tai prisiminti. O tuo labiau - garsinti. Juk jis, kaip tuomet sakydavo, "eidavo" į jūrą. Ir, neduokdie, kas nors sužinotų jį buvus vokiečių nelaisvėje, tuo labiau - kasus Belomoro kanalą...

Tačiau pradėjus kalbinti Ručiukus, ponia Regina kaip tik šiomis dienomis atkapstė paties tėvo 1991-ųjų birželį, jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, rašytą raštą: "Antrojo pasaulinio karo metu aš kaip tik gyvenau pasienyje (Kretingoje. - Aut. past.), buvau suimtas ir išvežtas priverstiniams darbams į Vokietiją. Karui baigiantis, iš Vokietijos pabėgau į Lietuvą. 1945 m. vasario mėnesį mane saugumo organai areštavo ir prievarta išvežė į Karelijos ATSR statyti Belomoro kanalo. Ten be jokios kaltės išbuvau iki 1946 m. rugpjūčio 25 d. Dėl sunkių gyvenimo sąlygų pabėgau, grįžau pas motiną Kretingoje",- taip į kelias eilutes sutalpintas žemaičio Antano skaudžių išgyvenimų tarpsnis. Be emocijų. Jos nebuvo aptarinėjamos ir po daugelio metų. Jo duktė sakė, kad pokariu tėvas dirbo Duonos kombinate kepėju. O vėliau "įsitaisė" į geriau mokamą darbą laivyne. A. Rutis duoną kepdavo plaukiojančiose bazėse "Tarybų Lietuva", "Kovinė šlovė", "Pranas Zibertas".

"Jis buvo laikomas labai geru kepėju. Savo marinistinėse knygose tėvą yra "apdainavęs" Ignas Pikturna",- priminė Regina, dabar dirbanti vaikų darželio auklėtoja.

Štai ir baigėme lieti "akvarelę" Liepų g. 22-ajam namui. O kitą pirmadienį nersime į aktorių "kolchozu" vadintą namą S. Neries gatvėje. Jame pokariu gyveno aktorių Kanclerių, Grincevičių, Elertų, jūrų kapitono Monkaus ir kitos šeimos.

Patvirtino "Sirijaus" istoriją

Kai "Akvarelėse" praeitą pirmadienį buvo išspausdintas kiek abejonių keliantis faktas, jog sausųjų elementų gamyklos "Sirijaus" ištakos buvo kažkur prie senojo turgaus, atsiliepė keletas skaitytojų, patvirtinusių, kad "pirmasis" "Sirijus" tikrai buvo prie dabartinio Kalvystės muziejaus. "Mano teta dirbo tame "Sirijuje". Ir mane, gal kokių penkerių metukų vaiką, buvo atsivedusi į "ekskursiją". Labai didelį įspūdį padarė visiškai juodi žmonės. Tokie jie buvo nuo sausųjų elementų sudedamosios dalies - grafito",- sakė juvelyras Valius Petravičius.

"Pirmasis" "Sirijus" buvo Daržų-Šaltkalvių gatvės kampe, kur dabar stūkso naujas gyvenamasis namas. O Stefa Jurčienė papasakojo, kaip jų name buvo dingusi elektra ir ji ėjo į tą "pirmąjį "Sirijų" paprašyti baterijų radijui. "Tai į didelę dėžę pridėjo daug jų ir užpylė smala. Elektros name nebuvo, o mes radijo klausytis galėjome.

Stanislovas Bukontas irgi patvirtino prisimenantis tą fabrikėlį Daržų-Šaltkalvių gatvių sankryžoje. "Aš buvau gal pirmokas ar antrokas. Eidamas į mokyklą (4-ąją vidurinę), matydavau iškabą "Syrius". Tik nebeatsimenu, ar jis buvo vadinamas fabriku ar artele",- sakė jis.

Kai buvo pradėtas rekonstruoti "Superfosfato" fabrikas Artojų gatvėje, "Sirijus" iš pastato Daržų-Šaltkalvių g. sankryžoje išsikėlė ten. Patalpos buvo perduotos "Dailės" kombinatui. Jose dirbo ir jau anksčiau minėtas juvelyras Valius Petravičius, kuriam vaikystėje įspūdį buvo palikę "Sirijaus" "negrai".

Dėkojame visiems atsiliepusiems mūsų laikraščio skaitytojams. Jūsų pateikti liudijimai pravers ir istorikams.

Šioje nuotraukoje klaipėdiečiai gali atpažinti daug to meto šviesuolių mokytojų, dirbusių K. Donelaičio mokykloje, o ir dabar mieste gerai pažįstamų žmonių, baigusių šią mokyklą. Pirmoje eilėje, ketvirtoji iš kairės - švelniai mamyte pravardžiuota fizikos mokytoja Sofija Robaževičienė, gyvenusi Liepų g. 22-ajame name

Liepų g. 22-26 namų kiemo vaikai

Mokytojos Sofijos Robaževičienės fizikos pamokos buvo patrauklios laboratoriniais darbais. Antroji iš dešinės - Dalia Jurkutė-Žukienė

Taip Liepų gatvė atrodė 1916 metais