Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (XXIX)

"Iš penkių ar šešių berniūkščių su trimitu kovoti man visai nesisekė. Visi jau pučia gamas, o aš vis negaliu išgauti jokio garso",- prisipažino Kongas. Pirmuosius garsus išpūtė tik tuomet, kai muzikos mokytojas vaizdžiai pasufleravo "persti lūpomis". Netruko pramokti ir "Suk, suk ratelį", "Kęstutį", "Nedėlios rytelį". Tai - vestuvinių maršų repertuaras, su kuriuo uždarbiaudavo "veselėse". O per vasaros atostogas devintoje, dešimtose klasėse jau grojo net restoranuose: "Jūroje", "Palangoje", "Žuvėdroje", Palangos "Klumpėje". Tiesa, ne trimitą pūsdavo - skrebendavo gitara, kuria groti buvo pramokęs savarankiškai. O 1975 m. įstojo mokytis į orkestrinio dirigavimo trimito klasę Vilniaus konservatorijos Klaipėdos fakultetuose. Kai pradėjo kurtis džiazo katedra, persiorientavo į ją. "Šišas" trimitui tepagavo tik kokiais 1978 metais.

Nepaisant to, kad V. Grubliauskas dabar yra valdžios vyras, su trimitu nesiskiria. Bet prisipažįsta: "Prieš kelerius metus grodavau, ką norėjau, dabar - tik tai, ką galiu"

Persilaužimas įvyko tuomet, kai išgirdo trimitininko Meinardo Fergiusono grojimą. "Išklausyti įrašai paveikė taip, kad pasijutau nieko vertas. Ir iš siuto sulanksčiau trimitą, prisiekęs, kad juo niekada nebegrosiu. Todėl, kad groti kaip Fergiusonas, - ne mano kinkoms",- prisipažino Vytautas. Tačiau gerokai "padžiovinęs" sulankstytą trimitą, nuėjo pas Virgilijų Nemaniūną guostis. Pedagogas pasakė, kad instrumentas niekuo dėtas. Priežasčių reikia ieškoti savyje. Tuomet ir pasuko džiazo keliu.

"Kai Nemaniūnas įstatė į teisingo muzikavimo vėžes, pradėjau "arti". O tuomet ir atėjo supratimas, kad reikia groti, o ne pūsti",- įveiktą pakopą prisiminė Kongas. Pas Nemaniūną jis praėjo ir fizinio grūdinimo mokyklą, kuri taip reikalinga trimitininkui. Pagal grafiką, pas pedagogą turėdavo eiti pirmadieniais. "O po savaitgalio grojimo vestuvėse lūpos būdavo nukarusios iki žemės ir atrodydavo, kad dantys išklibę. Nemaniūnas nė kiek neužjausdavo, sakydamas, kad muzikantas turi groti ne tuomet, kai norisi, o tada, kai reikia. Grūdinau charakterį. Lūpom galėjau vinį ištraukti. Yra toks trimitininkų posakis",- sakė Vytautas.

Ir vis klausydavosi Fergiusono įrašų. Ir taip svajojo jį pamatyti savo akimis. Apie 1980-uosius metus tokia svajonė atrodė daugiau nei utopija. Tačiau ji išsipildė. Ir net su kaupu. Bet apie tai - vėliau.

Kautynės

Nepaisant to, kad buvo "įkinkytas" dainuoti "Gintarėlio" berniukų chore, tai netrukdė toliau krėsti eibes: paskambinti į kaimynų duris (ką tik buvo atsiradę durų skambučiai) ir už kampo žiūrėti, kaip atidarę duris žmonės blaškosi; pavaikyti kaimynų, tik, žinoma, ne savo, kates ir pan. Visa tai būdavo pramaišiui su futbolu vasarą ir ledo rituliu žiemą. Į puikiausias natūralias ledo čiuožyklas ant Jono kalnelio ir piliavietės tvenkinių suplūsdavo viso senamiesčio berniūkščiai. Kiekvienas atsinešdavo savo pasidirbintą lazdą - parduotuvėse gatavų dar niekas nepardavinėjo. Kiekvienam berniukui rūpėdavo pasidaryti kuo įmantresnę lazdą. Vytautas irgi lazdą vos ne nuo vasaros pradėdavo meistrauti. Pasidarydavo gražią, kaustytą skarda. "Bet jos žaidžiant užtekdavo gal kokias dvi valandas - sulūždavo. Matyt, buvau prastas dailidė",- po daugelio metų prisiminęs savo nesėkmes su tomis lazdomis atsidūsta Seimo narys.

Dėl šio pasaulinio garso trimitininko įrašuose išgirsto grojimo Kongas kadaise buvo sulankstęs savo trimitą ir prisiekęs niekada nebegroti. Į Klaipėdą 2003 m. atvykęs didysis muzikantas paguodė, kad jis taip pat ne vieną trimitą yra sulankstęs ir "džiovęs"

V. Grubliauskas atsiduso ir tuomet, kai prisiminė savo pirmąją meilę - kaimynų Vitaliją. "Dabar tai ir nežinau, nei kur ji gyvena, nei kokią profesiją įgijo. O tuomet dėl jos krausčiausi iš proto",- šyptelėjo. Bet jis visa savo bręstančio vyro intuicija pajuto, kad ne tik jis dėl Vitalijos kraustosi iš proto. Seilę į Vitaliją žiūrėdamas varvino ir kaimynų Kęstas. "Atrodo, Narbutas jo pavardė buvo",- bandė konkurento pavardę prisiminti Vytautas. Tai jis tą Kęstą įsivarė į kampą, o paskui prasidėjo ristynės. Vytautas sąžiningai prisipažino dvikovą laimėjęs todėl, kad buvo vyresnis ir stipresnis. "Daugiau tu prie jos nelįsk",- pagrasino. Apie buvusią dvikovą jos "priežastis" - Vitalija, - atrodo, nežino iki šiol.

Tragedija

Kai buvo liejamos akvarelės Žvejų gatvės namams, nemažai pasakota apie žmonių išgyvenimus per 1967 m. spalio 18-osios uraganą, kai vėjo greitis gūsiuose siekė 55 metrų per sekundę, o tai reiškia - 270 km per valandą. Ir tas uraganas buvo gerokai stipresnis už "Anatolijų".

Kurpių gatvė tuomet taip pat buvo apsemta. Tik kiek mažiau. Tą potvynį V. Grubliauskas puikiai mena todėl, kad tėvas, susiruošęs į darbą, po kelių minučių grįžo ieškoti kaliošų. Kurpių gatvėje su jais buvo galima išbristi. Guminių batų iki kirkšnų, kaip Žvejų gatvėje, nereikėjo. Tačiau jis mena ir plaustą, kuriuo kažkas plaukiojo, matyt, visomis senamiestyje apsemtomis gatvėmis. Tyrinėti, kas, kur ir kaip, tėvai savo sūnums Vytautui ir Kęstui griežtai uždraudė. Mat vienas toks "tyrinėtojas" - septynerių metų berniukas iš Teatro aikštės namo - buvo nutrenktas, kai prisilietė prie nugriuvusių elektros stulpų vielų. "Tai buvo baisi tragedija. Gedėjo ir šeimą užjautė viso senamiesčio gyventojai",- sakė Vytautas. Bet su broliu Kęstu ir geriausiu draugu Juozu Doleba rinkti tušinukų iš nugriautų kioskų vis tiek išlėkė. Nepaisydami tėvų draudimų ir perspėjimų apie pavojus.

Didžiosios svajonės išsipildymas

Kai buvo pradėti organizuoti pirmieji Pilies džiazo festivaliai, jau pagarsėjęs "savo kaime" trimitinkas Kongas dėjo pastangų prisivilioti taip jį žavėjusį pasaulinio garso trimitininką Meinardą Fergiusoną. Ir kai jis atvyko į Klaipėdą 2003 metais, net bijojo paliesti ranka,- kad sapnas neišsisklaidytų. O Fergiusonas, visai realus ir toks didelis scenoje, Teatro aikštėje, pūtė trimitą. "Aš negalėjau patikėti, kad mano didžioji gyvenimo svajonė išsipildė",- ir šiandien žėri Kongo akys. Bendraudamas su Fergiusonu, prisipažino iki paryčių klausęsis jo įrašų, kadaise sulankstęs savo trimitą, nes pasiekti tokių aukštumų, kaip jo dievaitis, niekada nesugebėsiąs. O Fergiusonas jį paguodė maždaug taip: "Nesigraužk ir neliūdėk. Ne kartą ir aš savo trimitus lanksčiau ir ant sienos džioviau ilgam".

Paklaustas, kaip jis savo, kaip trimitininko, galimybes vertintų šiandien, Kongas šyptelėjo: "Prieš keletą metų grojau, ką norėjau. Šiandien groju tai, ką išgaliu. Pianistas turi kasdien skambinti, trimitininkas - kasdien pūsti. Dirbant Seime kasdien pūsti trimitą nelabai išeina".

Pasidairę po Kurpių g. 1, 1a namus, kitą pirmadienį pasuksime į Kurpių g. 4-ąjį namą, kuriame gyveno daug sukrėtimų gyvenime patyrusi Onutė Rotomskienė, nemažiau už Kongą žymus džiazmenas Saulius Šiaučiulis, pirmasis Klaipėdos taksistas Česlovas Grigauskas, beveik Maksimas Galkinas, tik niekieno nepripažintas jo sūnus humoristas Algis Grigauskas, irkluotojai Gelažiai ir kiti mažiau ar daugiau žinomi klaipėdiečiai.