Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (XXII)

Pokariu knygynas taip pat buvo, bet ne toje vietoje, o Tiltų gatvės pusėje. Šiame knygyne dirbusi Janina Bružienė, paprašyta papasakoti, kaip pasažas jos akimis atrodė tuomet, sakė, kad nebe labai ką prisimenanti. "Juk praėjo daugiau kaip pusė amžiaus",- pasiteisino ji.

Pasak Janinos, knygyno sandėlių pasaže nebuvę. Jie prekes atsiveždavę iš Sukilėlių gatvės. "Mes patys į knygyną įeidavome ir išeidavome pro Tiltų gatvę. Tačiau, kai atveždavo prekes, mašina važiuodavo nuo Šaltkalvių gatvės pusės", - sakė ji.

Iš viso pasažo kiemo ji teprisimenanti kelias šeimas su vaikais, kurios čia gyveno. O štai sandėlių ji nepamenanti. Gal tuo metu tų sandėlių jau ir nebebuvo? Praeitoje "Akvarelėje" minėtas ponas Vladas pasakojo apie rajkoopsąjungos sandėlius, iš kurių prekes - cinkuotus kibirus, vinis, grandines, virves - išvežiodavo po viso Klaipėdos krašto miestelių ir kaimelių parduotuves. Kai vėliau tos sandėlių patalpos buvo perduotos Prekybos valdybai ir, matyt, kažkurį laiką nebuvo jomis naudojamasi, pasak pono Vlado, žmonės legaliai ir nelegaliai čia kėlėsi gyventi, sukdami savo gūžtas.

Kai A. Kaveckis įsigijo pasažo pastatus, prasidėjus archeologiniams kasinėjimams, vylėsi "suvenyrų". Jo viltys pasiteisino tik kartą, kai buvo rasta 250-300 metų senumo pasaga

Laimės pasaga

Anot dabartinio pasažo pastatų savininko Aido Kaveckio, kai pasažas buvo pradėtas rekonstruoti antrąjį kartą (pirmą - dar šviesaus atminimo Arkadijaus Lichtinšaino laikais), prieš tai vėl reikėjo atlikti archeologinius kasinėjimus.

A. Kaveckis stengdavosi būti šalia archeologų: jis taip tikėjosi praeities "suvenyrų". Ir teko nusivilti: "suvenyrai" jau, matyt, buvo "susemti" per kasinėjimus dar sovietiniais metais.

"Rasdavome jau tarybinius šaukštelius, su įmuštomis rublinėmis kainomis kotelyje", - iš savo vilčių šiandien šaiposi Aidas.

Tačiau vieną autentišką daiktą vis dėlto pavyko atkasti. Kai buvo atliekami archeologiniai tyrinėjimai dabartinio jūros gėrybių restorano vietoje, A. Kaveckis prisipažino dėl radinio šoktelėjęs iki dangaus.

Per archeologinius kasinėjimus rasta pasaga buvo įrėminta į auksinius rėmus ir pakabinta restorane

"Atrado pasagą. Su specialistais bandėme išsiaiškinti, kiek maždaug jai būtų metų",- sakė jis. Pasirodo, pasagos irgi turi formų madas, kurios, bėgant net ne dešimtmečiams, o šimtmečiams, keičiasi. Kalvystės istorijos specialistai nusprendė, kad tai pasagai - 250-300 metų.

"Ji buvo su labai storu rūdžių sluoksniu. Jas ėsdinti rūgštimi nerizikavome, bijodami, kad pasaga gali suirti. Tai nusprendėme įmesti į kokakolą. Truputį apėdė", - patirtimi dalijosi pasažo pastatų savininkas.

Ir, gal prisiminęs A. Lichtinšaino poziciją, kad vertybei reikalingas auksinis rėmas, pasagą "įtupdė" į būtent aukso spalvos rėmus bei pakabino ant restorano, kurio teritorijoje pasaga rasta, sienos.

Iki pasažo rekonstrukcijos, dar tarybiniais metais, "bromos" iš Tiltų gatvės nebuvo

Pagal laikmetį - ir pasakos

Kai nuvykstame į svečius kraštus, net nenutuokiame, kiek mums gidai prikarsto "makaronų". Pavyzdžiui, Venecijoje gondolininkai pripasakoja tokių dyvų, kad paskui, juos pasitikrinęs, net žagsėti pradedi.

"Čia gyveno Kazanova, čia - Markas Polas", - bado irklais į bet kurį Venecijos namą. O tu, šventai tikėdamas, puoli aikčioti ir fotografuoti. Bet, grįžęs iš kelionės, ir bandydamas sutikrinti iš gondolininko išgirstą pasakojimą su patikimų šaltinių medžiaga, suvoki, kokio storio "makaronais" tave apkarstė. Taip, buvo ir Kazanova, ir Markas Polas. Bet jie gyveno visai kituose Venecijos kvartaluose.

Pasirodo, ne mažiau už Venecijos gondolininkus išradingi ir Klaipėdos gidai. Tiesa, kad Prūsijos karalius Friedrichas Vilhelmas ir karalienė Luizė lankėsi Klaipėdoje? Tiesa. Tačiau atvedę grupelę turistų iš "Constellation" kruizinio laivo į dabartinį "Friedricho pasažą" jie jau prikuria savų pasakų.

Sustoję prie metalinio medžio, kuriame bet kuriuo sezono laiku čiulba paukščiai, gidai turistams suokia, kad būtent šioje vietoje Prūsijos karalius pabučiavo karalienę Luizę, kaip čia iš naujo įsiliepsnojo jausmai. Ir kaip jie po šio vizito 'f5 Klaipėdą susilaukė palikuonių, ir panašiai.

Tokį gido pasakojimą savo ausimis girdėjo A. Kaveckis. Tylomis jis kikeno, bet gido nestabdė. Tegul žadina turistų fantaziją. Tegul koks amerikietis, sugrįžęs į Vajomingą, įsijautęs pasakos, kur "dauginosi" Prūsijos karaliai...

Iš pasažo išsikrausčius "Rajkoopsąjungai", žmonės legaliai ir nelegaliai čia pradėjo suktis gūžtas

Legendos gimsta tiesiog akyse. Dvi moterys, susėdusios prie pasažo kalvystės šedevro - metalinio medžio - ir išgirdusios čiulbant paukščius jo kupole, nusprendė, kad pasažo šeimininkus reikia paduoti į teismą už sparnuočių laikymą metaliniame "inkubatoriuje". O jame paukščių visai nėra, tik skamba jų čiulbėjimo įrašas...

Tuo ir baigiam lieti akvarelę Friedricho pasažui. Kitą pirmadienį jau žingsniuosime į Žvejų gatvę. Jos namai ir žmonės gerokai nukentėdavo per potvynius, ypač - per 1967 metų uraganą, kuris buvo stipresnis už "Anatolijų". Kaip tuomet Klaipėdos patvinusioje gatvėse plaukiojo nuplėšti stogai, lašinių paltys ir net lovos - kitoje ciklo dalyje.