Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (XX)

Po dviejų valstybių monarchų susitikimo Klaipėda tapo pažymėta karališkaisiais ženklais. Įvykiui atminti dabartinė Danės gatvė pavadinta Luizės vardu, Liepų alėja, kurioje buvo apsigyvenęs Aleksandras I - Aleksandro, o Akmenų Pylimo ir Tiltų gatvės - Friedrricho Vilhelmo vardais. Nuo XIX a. pradžios iki 1923 m. tos gatvės ir turėjo suteiktus vardus.

Po Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos, Friedricho Vilhelmo gatvė pavadinta Laukininkų. Mat šioje gatvėje nuo XVII a. pabaigos stovėjo evangelikų liuteronų bažnyčia, aptarnavusi plačių Klaipėdos apylinkių gyventojus, kurių daugumą sudarė valstiečiai, šiame krašte vadinti laukininkais.

Tačiau vokiškuose šaltiniuose buvo nurodomas ir senasis - Friedricho Vilhelmo - pavadinimas. 1938 m., Klaipėdos kraštą prijungus prie Vokietijos, gatvėms grąžinti ankstesnieji vardai. O pokario metais Friedricho Vilhelmo gatvė tapo Pergalės. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, gatvei suteiktas Tiltų pavadinimas.

Restoranas ir... arkliai

Prūsijos karalius Friedrichas Vilhelmas ir karalienė Luiza

Friedricho pasažas - ne vien Tiltų, bet ir Šaltkalvių gatvė. Ji buvo labai svarbi arterija, kai vežimai iš uostų, pavyzdžiui, su brangiais metalais, dardėdavo ilsinti arklių, o vežėjai - pailsėti patys.

Vežimus su brangiais kroviniais patikimai užrakindavo pastate, kuriame dabar įsikūręs "Mados kultas", arklius nuvesdavo į arklidę, kurioje dabar - jūros gėrybių restoranas, o patys miegoti eidavo į nedidelius karčemos nakvynės namus.

Legendos ir tikrovė

Redakcija yra dėkinga klaipėdiečiams ir gyvenantiems toli nuo jos, bet neprarandantiems ryšio su gimtuoju miestu, žmonėms, už dėmesį publikacijoms, pagalbą pasufleruojant adresus, kur būtų galima kreiptis bei kai kurių įvykių komentarus.

Štai buvusi klaipėdietė, dabar Vokietijoje gyvenanti Elena Aronstamienė nuolat seka "Akvarelių" ciklą. Prie 13-osios dalies, kur buvo išspausdintas pasakojimas apie dujomis nusižudžiusią vokiečių šeimą, bijojusią artėjančio fronto, ji parašė tokį komentarą: "Esu tikra, kad toji aptikta prie stalo vokiečių šeima tikrai pasirinko savižudybę. Patys vokiečiai tik dabar, po karo praėjus 60 metų, apie tai pradėjo kalbėti viešai. Per Vokietijos televiziją mačiau šiurpą keliančius vaizdus, kuriuos lydėjo liudininkų pasakojimai apie tai, kaip Rytų Prūsijos gyventojai, artėjant Raudonajai Armijai, tiesiog šeimomis, kai kur ištisais kaimais, išsižudė - korėsi, nuodijosi dujomis, skandinosi upėse ir ežeruose... Jūsų aprašytas vaizdas - tarsi vienas šio dokumentinio filmo kadrų.

Tokia šeima, apsisprendusi žudytis, manau, Klaipėdoje buvo ne viena. Kurie norėjo trauktis, tikrai spėjo tai padaryti. Bet ne visi ryžosi palikti namus ir bėgti į nežinią. Tų nusižudžiusių žmonių išdidumas buvo stipresnis už mirties baimę, o ir tarybinės armijos bijojo labiau negu mirties. Tuo labiau, kad propagandinis darbas buvo labai įtaigiai organizuotas: gyventojai nuolat girdėjo ir skaitė pranešimus apie tarybinių kareivių žiaurumus.

Beje, vienas buvęs vokiečių kareivis sakė taip: "Kai rusai pradėjo mus stumti atgal, o mes trauktis, supratome, jog jie su mūsų civiliais žmonėmis elgsis taip pat, kaip mes elgėmės su mūsų okupuotų miestų ir kaimų gyventojais".

E. Aronstamienei redakcija dėkoja ir už nuorodas į Žvejų gatvės namus, juose gyvenusius žmones - jie dar laukia mūsų "Akvarelių". Šioje gatvėje, prasidėjus potvyniams, plaukiodavo ir lovos, ir lašinių paltys...