Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (92)

"Vakarų ekspresas" tęsia rašinių ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien toliau dairysimės Herkaus Manto 23-ajame name, kuriame šiandien veikia viešbutis ir restoranas "Navalis".

Ir tęsime pažintį su poeto keturvėjininko, pedagogo, buriuotojo  
Saliamono Šmerausko - Salio Šemerio šeimyna.

Kai praėjusioje "Akvarelėje" užsiminiau, jog nepavyko išsiaiškinti, kaip Šmerauskai, iš Kybartų ištremti Vokietijon, pokariu grįžo į Klaipėdą, viena klaipėdietė, nors nepažinojusi poeto šeimos, bet žinanti, kad panašiai buvę ištremti jos giminaičiai, paaiškino tą "mechanizmą": "Pokariu Vokietijoje, išdalintoje sektoriais, suvežti žmonės iš kitų Europos šalių buvo grąžinami į tas vietas, iš kurių jie Vokietijon buvo atbildinti. Kadangi Branderburgas buvo priskirtas VDR, kuri buvo sovietų įtakoje, tai Šmerauskus ir grąžino atgal į SSRS", - pranešė ponia.

Tą jos versiją patvirtino ir Irena Rimkienė. Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje daugelį metų dirbusi Irena su šviesaus atminimo sutuoktiniu tapytoju Vaclovu Rimkumi bičiuliavosi su poetu ir jo žmona. Tad ji atskleidė nemažai faktų, kurių dar nežinojau. Beje, jie niekur ir neminimi. Dalykas tas, kad Šmerauskai augino ne tik dukterį Erdmę. Jie buvo susilaukę ir dviejų sūnų. Deja, abu jie nuo išsekimo, kai taip stigo maisto, Vokietijoje mirė. Tad į Lietuvą Šmerauskai sugrįžo jau tik trise. Ir, žinoma, patirta svečioje šalyje negalėjo likti be pėdsakų. Tačiau Šmerauskai dėl savo skaudžių išgyvenimų nelabai atviraudavo ir paguodos neieškodavo.

Klausimai sau

Dar 1929 metais Klaipėdoje Salys Šemerys buvo iškėlęs sau klausimų eilėraštyje "Baltijos jūra":

Sakyk, likimo bangų Jūra!

Kokį būsi man išbūrus

Tolimą ir stebuklingą keliavimą

Ir į kokį uostą, didelį ar mažą,

Prie kokio žavėjimo ir kokio miražo

Nuvyksiu ilgainiui -

Ir kurie švyturiai

Gundys atšiauriai

Ir painiai

Mano burių plevenimą?

O 1981 metais, kelios savaitės prieš mirtį, jis į tuos klausimus tarsi pats ir atsakė:

Patvarus aš ant vandens.

Tuo akimirksniu šiurpiu

Iki kol mane apsems

Drąsiai aš bures kreipiu

Į laimingąjį rytojų -

Jokių viesulų neboju.

Spausdino ar ne, bet Šemerys visą gyvenimą kūrė. Dauguma jo eilėraščių parašyta būtent Herkaus Manto 23-ajame name, sėdint prie lango į gatvės pusę. Prie to paties lango stovėjo ir jo geležinė lova. Pasak I. Rimkienės, Šmerauskai visai nesirūpindavę baldais. Kai visa Klaipėda buvo išprotėjusi dėl visokių sekcijų, fotelių "ant vištos kojelių", drabužius, kaip ir daugelį metų, Šmerauskai laikydavo sunkiasvorėje spintoje, sėdėdavo ant tvirtų kėdžių prie didelio apvalaus stalo. Ir jiems buvo nė motais, kad trūksta kėdžių virtuvėje. Jas puikiausiai atstodavo gatvės suolelis...

Aikštinga lietuvininkė

Kaimynė Jūratė Ingaunytė-Kalvaitienė prisimena, kad Leonija Šmerauskienė buvusi labai kieto būdo. Kai ji dirbo penktosios vidurinės mokyklos bibliotekoje, į ją užėjusius vaikus Leonija muštruodavusi ritualais: palei šonus nuleistomis rankomis reikėdavo išskanduoti "la-ba die-na" ir tik tuomet suformuluoti, ko atėjo į tą biblioteką. I. Rimkienė tvirtino, kad L. Šmerauskienė buvusi tokia pat aikštinga, kaip ir rašytoja Ieva Simonaitytė. "Na, tas kietumas būdingas daugeliui lietuvininkių. O Leonijos jis buvo itin akivaizdus",- sakė ji.

Teigiama, kad priešingybės viena kitą traukia. Matyt, taip nutiko ir Šemeriams - vienas itin taikaus būdo ir ramus, o kita - nuolat spirganti. Matyt, nuo Leonijos priklausė ir tvarka namuose. Nors ir skirtingų charakterių, tačiau Šemeriai sutarė dėl pedagogikos - jie pripažino fizines bausmes mokykloje. Matyt, jų nevengė taikyti ir savo dukrai. Erdmė tų bausmių labai bijodavo. Kartą, sudaužiusi puodelį iš kažkokio servizo, ji taip ir neprisipažino tėvams - nurodė savo žaidimų draugę Jūratę. "Ir aš atkentėjau diržo kirčius vietoj Erdmės",- prisipažino J. Ingaunytė-Kalvaitienė.

Matyt, Erdmei gyvenimas tėvų namuose nebuvo mielas, nes ji anksti ištekėjo. Ir jos šeimos santykiai su Šmerauskais nesusiklostė. Dėl to Leonija savo memuaruose kiek ir sielvartavo. Tačiau dukros vardas tik tame kontekste ir tepaminėtas...

Namų ritualai

Taigi Šmerauskai gyveno vienas kitam. I. Rimkienė pasakojo apie jų namų ritualus. Vienas tokių - krosnies kūrimas. Jeigu tuo metu pas Šmerauskus būdavo svečių, tai ir jie būdavo įtraukiami į tą ritualą: pakūrus, visi turėdavo eiti ratu aplink didįjį stalą. Pagal Šmerauskus, taip sukeliamos oro bangos, ir malkos, anglys krosnyje geriau įsidega.

Salys ir Leonija turėjo dar vieną ritualą, kurį kartodavo labai dažnai. Tai buvo atsiprašymo ritualas. Sustodavo vienas prieš kitą ir prašydavo atleidimo už nesuvaldytą šiurkštų žodį, prisiekdami, kad dėl to gailisi. Ir vienas, ir kitas kartodavo: "Tegul nuo šiol tai bus užmiršta, ir slogučio širdyje nebus". Jiems šis ritualas buvo labai svarbus. Nes susipykus pūstis, nekalbėti ir vienam, ir antram buvo sunku.

Pasak pažinojusiųjų Šemerį, jis buvęs labai intelektualus, galėjęs nepailssdamas cituoti Bodlerą, Apolinerą, o drauge - Būgą ir Jablonskį, pas kuriuos turėjo laimės mokytis ir labai jautė bei valdė žodį ne tik rašydamas. Mėgstamiausias Šemerio filosofas buvęs Konfucijus, kurį taip pat cituodavo kiekviena proga, kai tik savos išminties pritrūkdavo.

Na, o Leonija savo vyrą atsverdavo buitine išmintimi. Tai ji "duodavo komandas", ką ir kaip Salys turįs daryti.

Dar daugiau apie Šmerauskų ir kitų namo kaimynų gyvenimus - kitą pirmadienį.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., išeina pirmadieniais.

Gražina JUODYTĖ