Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (89)

Miesto istorijos štrichai

"Vakarų ekspresas" tęsia rašinių ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien pradėsime dairytis Herkaus Manto 23-ajame name, kuriame dabar veikia restoranas ir viešbutis "Navalis".

Šiame name nuo 1945 metų rugpjūčio gyvenusi Jūratė Ingaunytė-Kalvaitienė sako, kad restauratoriai išlaikė visus išorinius pastato panašumus, kokie jai yra išlikę atmintyje. Tik štai ponia su vaikystės draugėmis, užaugusiomis jame, vis nedrįsta įsiprašyti į pastatą ir pasidairyti tose patalpose, kur buvo jų butai.

Pastate pokariu buvo įsikūrusios Klaipėdos šviesuolių, dažniausiai mokytojų, šeimos: prisiekę buriuotojai Ingauniai, nė kiek meile burėms jiems nenusileidžiantis poetas keturvėjininkas Saliamonas Šmerauskas - Salys Šemerys, mokytojai Grudzinskai, Jaudžimaitė, Liaudinskaitė, Stalionienė ir daugelis kitų. Vėliausiai šį namą pokariu paliko Salys Šemerys, kuris niekaip negalėjo atsisakyti vaizdo į gatvę pro šio namo langus. Bet apie visa tai - vėliau. Šiandien pasidairykime, kokia šio namo prieškarinė istorija.

Pirklių prieglauda

Kadangi Klaipėdoje gyveno daug pirklių, susiklosčius įvairioms gyvenimo aplinkybėms, gyvenimo saulėlydyje kai kurie jų likdavo visiškai vieniši. Tad buvo iškelta idėja tokiems įrengti specialius namus. Jie 1863 metais ir buvo pastatyti. Dviaukštį mūrinį raudonų plytų pastatą paryškino arkiniai antrojo aukšto langai. Namo centre - priemenė, kurią apšviesdavo du siauri langai. Pasak Prūsijos architektūros žinovo Richardo Dethlefseno, tokie siauri priemenės langai visų pirma buvo būdingi Klaipėdos miestui. XX a. pradžioje prieglauda buvo praplėsta pristačius trečiąjį aukštą. Įdomu tai, kad laiptinėje buvo pusiau įrengti tualetai, iš kurių vamzdžiai ėjo į vietinį šulinį.

Tarpukariu šioje prieglaudoje gyveno pasiturintys seneliai. Dešimt kambarių priklausė labdaringai organizacijai. Keturiolikoje kambarių, priklausiusių miestui, buvo pamestinukų lopšelis. Jame savo "gėdą" slėpdavo ir kilmingos miesto damos bei panelės, čia atiduodavusios pavainikius kūdikius. Visko gali būti, kad čia išaugintos mergaitės būdavo išleidžiamos į greta esančią mergaičių prieglaudą, kurią buvo įsteigęs Klaipėdos filantropas Vyneris. Mergaičių prieglaudoje vienu metu gyvendavo ir mokydavosi 21 mergaitė. Kur iš pamestinukų ir pavainikių lopšelio "keliaudavo" paaugę berniukai, galima tik spėlioti. Turbūt į kokią analogišką prieglaudą, skirtą augantiems vyrukams.

Pirmosios Jūrų šventės dalyviai

Pokariu bene pirmieji į šį namą atsikraustė gyventi Adelė ir Eduardas Ingauniai, atsivežę čia ir savo didžiausią turtą - vienerių metukų Jūratėlę.

"Į jūrą aukštaičiai, į jūrą žemaičiai, į jūrą visa Lietuva",- tokios afišos ragino visą Lietuvą dardėti į pirmąją Jūros šventę Klaipėdoje 1934 metais. Į ją išsirengė ir visai jaunutė Adelė, ir toks pat jaunas bei šaunus Eduardas. Tik jie jūros link nei vežimais dardėjo, nei pėsti traukė - sėdo į baidares. Adelė nuo Alytaus, Eduardas - nuo Kauno. Mat visai Lietuvai buvo pasiūlytas ir Jūros šventės baidarių maršrutas Alytus-Kaunas-Klaipėda. Toje kelionėje baidarėmis į Jūros šventę Klaipėdoje Adelė su Eduardu ir susipažino. O po kelerių metų ir susituokė.

Kai Lietuvos dangų aptraukė karo debesys, Ingauniai, kaip ir didžioji dalis Lietuvos, buvo labai neramūs dėl savo ateities. Pro Kauną traukiantis vokiečių armijai, Ingauniams atrodė geriau į kokį kaimą pasitraukti, kad fronto girnos galutinai nesumaltų jų gyvenimų. Ir bėgo į Laukuvą. Joje, karo liepsnoms Lietuvoje užgesus, Ingaunius susirado Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorius Kazimieras Trukanas ir įkalbinėjo atvažiuoti. Ingauniai gavo direktoriaus laišką, kuriame mokyklos vadovas mokytojus ragino atvažiuoti anksčiau, rugpjūčio mėnesį, mat reikėsią laiko įsikurti Montės (taip pokario metais vadinosi Herkaus Manto g.) gatvėje. Direktorius laiške perspėjo, kad name nesą nei langų, nei durų ir kad reikės pasirūpinti kuru žiemai - durpėmis, anglimis ar jų briketais bei malkomis žiemai.

Ingauniai jau žinojo, kad turės ir sandėliuką. Tad pasirūpino ir karvę parsivesti. "Ji buvo skirta tik man "aptarnauti". Mat pienu atsiskaičius už pašarus, vienas litras dienai ir telikdavo",- sakė Jūratė Ingaunytė-Kalvaitienė, ir šiandien gyvenanti Klaipėdoje.

Iš tėvų paveldėjusi aistrą vandenims, ji su veteranais tebeirkluoja (šiemet net Naujuosius sutiko irkluodama su "Kalėdų Senelių" komanda) ir jokiu būdu nepraleidžia progos sėsti į jachtą. Kaip ir tėvai. Tik jau jų profesijos - mokytojo - kratėsi iš tolo. Baigusi mokslus Politechnikos institute, trumpai dirbo Jūrų prekybos uoste, o visą likusį gyvenimą - elektros tinkluose.

Ingauniai Herkaus Manto g. 23-ajame name gyveno beveik 20 metų - iki 1964-ųjų. Tad ponia Jūratė puikiai prisimena visus šio pastato gyventojus. Kas jie - kitoje "akvarelėje".

Anonsas

Kaip į Ingaunių šeimą buvo "įžengęs" pats Baden Pavelis, pasaulinės skautų organizacijos vadas? Kaip atrodydavo prieškariniai ir pokario jachtininkų paradai? Dėl ko vartydavosi paauglės Jūratės širdis? Ko labai bijodavo Šmerauskų Erdmė? Kaip maisto prasimanydavo pokarinė Klaipėdos šviesuomenė? Į šiuos ir daugelį kitų klausimų atsakysime po dviejų savaičių. Mat kitą pirmadienį, vasario 16-ąją, "Vakarų ekspresas", kaip ir kiti laikraščiai, neišeis.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., išeina pirmadieniais.

Gražina JUODYTĖ