Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (86)

Miesto istorijos štrichai

"Vakarų ekspresas" tęsia rašinių ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien toliau dairysimės Minijos gatvės 1-ajame name.

Kai Kretingoje "trojka" į Vorkutos anglies kasyklas 25 metams išsiuntė Joną Šimkų, Stanislava Šimkienė, ant vienos rankos laikydama dvejų metukų Virgutę, kitoje - lagaminą, atbėgo į Klaipėdą. Į sijoną įsikabinusi paskui tipeno vyresnioji dukra Bangutė. Tikėjosi, kad uostamiestyje mažiau kas susigaudys, jog ji - liaudies priešo žmona. Tačiau vaistų sandėlio vedėjui Povilui Baltranui, į kurį kreipėsi darbo, prisipažino tokia esanti. Žinojo, kas grėstų žmogui, jei tas priglaustų už politikavimą į lagerius išsiųsto žmogaus šeimą. Išklausęs prisipažinimo, moteriai vedėjas pasiūlė ir darbą, ir pastogę Minijos g. 1-ojo namo mansardoje.

"Kai mudvi su seserim susiruošėme už tą labai didelę riziką Povilui Baltranui padėkoti, jo jau nebebuvo tarp mūsų", - šiandien apgailestauja Banga Šimkutė-Banevičienė, dabar ūkiškai besiverčianti kažkur prie Kartenos.

Virginija Šimkutė-Cibulskienė ir šiandien gyvena Klaipėdoje, dirba dujofikacijos sistemoje. Pasakodama apie gyvenimą Minijos g. 1-ajame name, ji dažnai padūsaudavo, prisiminusi, kaip sunkiai vertėsi be tėvo paramos. Ir tas begalinis tėčio ilgesys... Sesutės siųsdavo jam savo nuotraukas. Stanislava siųsdavo ir savąsias. "Liubimomu mužu", kažkas padėdavo užrašyti ant nuotraukos rusiškai, nes lietuviškai - uždrausta.

1955 m. rugsėjį name buvo didelė šventė - Šimkienė gavo pieštą "atviruką", kuriame visi kartu - Jonas Šimkus, žmona ir dukrelės. "Ir aš kartu su Jumis", - kitoje atviruko pusėje rašė namiškiams J. Šimkus. Vorkutos Abezo lagerio dailininkas, kopijuodamas iš nuotraukų, "sulipdė" Šimkų šeimos portretą...

"Dirbome sunkiai, vertėmės, kaip sugebėjome, o valgyti taip norėjosi", - prisimena V. Cibulskienė.

Su dėkingumu ji minėjo kaimynę Scholastiką Drungilienę, kuri dažnai Virginiją ir Bangutę pasikviesdavo prie pietų stalo. O pačios vyras buvo kalėjime. Irgi "už politiką" - Antanas Drungilas nevengdavo "pamėtyti" liežuvio. Nuolat klausydamasis "Amerikos balso" buvo įtikėjęs, kad pagalba čia pat.

"O, kad amerikonai bombą ant Lietuvos nuleistų ir visus sovietus ištaškytų", - svajodavo jis. Scholastika jį tramdydavo: "Jei bomba, tai ir tavęs neliks", - perspėdavo. "Tegul. Užtat sovietams - amen Lietuvoje", - sakydavo jis.

Matyt, tomis "svajonėmis" pasidalijo ir už šeimos rato. Tad netruko "voronokas" 1946 m. vasario 16 d. išsivežti A. Drungilą. Niekam nė motais, kad po mėnesio Scholastika turėjo susilaukti sūnelio Vytenio. Tad viena rungėsi dėl gyvenimo ir dar padėjo kitiems.

Geru žodžiu minėjo Juozėnų šeimą - juk artimiausi antrojo namo aukšto kaimynai. Marijoną Juozėnienę prisiminė - išmintinga moteris buvo, geroji namo siela. Ją su meile prisiminė ir Virginija bei Bangutė Šimkutės. "Praeidama pro šalį vis galveles paglostydavo, saldainį įbrukdavo", - sakė jos.

Namo bobutė galveles turėjo kam glostyti ir be Šimkučių - keturis anūkus prižiūrėjo ir puoselėjo. Ir jiems saldainis buvo reta šventė... O tų saldainių turbūt atveždavo Juozas Baltušis, iš Vilniaus atrėdiedamas aplankyti brolio šeimynos, mamos Marijonos Juozėnienės. Nors jis į šį namą tebuvo atvažiavęs gal tik keletą kartų, bet kaimynai tuos vizitus gerai pamena. Anot S. Drungilienės, tada pas Juozėnus gražios aukštaitiškos dainos pasigirsdavo. Virginija su Bangute prisimena, kaip Baltušis ant ūkinio pastato stogų užkeldavęs vaikus "pasaulio pasižiūrėti". Matyt, kilnodavo sūnėnus ir dukterėčias, sykiu ir kitus kiemo vaikus pamalonindavo. Gal ir savąją dukterį Ritą Baltušytę ten patupdydavo, nes ši, dabar atsiliepusi iš Australijos, prisiminė gerai menanti dėdės namus Klaipėdoje.

"Apie Marijoną Juozėnienę - bobutę, ne močiutę, kitaip jos niekas nei giminėje, nei Minijos 1-ajame name ir nevadino, daug rašė pats Juozas Baltušis savo prisiminimų knygose. Yra ir mano tėvo Leonardo Juozėno prisiminimai apie mamą. Vargu, ką aš galėčiau pridėti. Jei plėstis, turėčiau pasakoti visą savo giminės istoriją, o tai jau visai kita tema", - sakė A. Juozėnas.

Marijona Juozėnienė (mergautinė pavardė Baltušytė), buvo Juozėnų giminės ašis. Senelis buvęs tylus darbštuolis. Tvirtos valios ir ryžto M. Juozėnienė išsaugojo šeimą po Pirmojo pasaulinio karo suiručių Rusijoje. Sugrįžusi į Lietuvą viską pradėjo nuo nulio - vargingai sukūrė buitį, išaugino vaikus, išmokslino. Taip pat rūpestingai globojo ir prižiūrėjo anūkus. Padėdavo tiems, kam bųvo sunku.

"Juozas Baltušis po karo palyginti neblogai gyveno, teta Marė buvo netekėjusi, tarybiniais metais tapo vienuole. Taigi Marijona Juozėnienė daugiausiai padėjo mūsų šeimai. Atvažiavo į Klaipėdą truputį vėliau, nei mes visi, ir užsivertė ant savęs visą namų ūkį, anūkų priežiūrą. Nešė, kiek jėgos leido. Mus, vaikus, mylėjo vienodai, prižiūrėjo ir rūpinosi visais. Vėliau su teta Mare apsigyveno Anykščiuose, kur turėjo namelį. Ten vasaromis atveždavo mus, vaikus, atostogauti. Apie ją giminėje sukasi kuo šviesiausi prisiminimai - dėl valios ir ryžto, dorovės, tikėjimo, tokio neeilinio asmenybės vientisumo, kai darbai ir žodžiai ėjo greta", - apie bobutę sakė anūkas A. Juozėnas.

Gražina JUODYTĖ