Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (83)

Miesto istorijos štrichai

"Vakarų ekspresas" tęsia rašinių ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien toliau dairysimės Minijos gatvės 1-ajame name. Jis ir prieškariu, ir pokariu buvo susijęs su farmacija, farmacininkais bei gydytojais.

Praėjusį pirmadienį pasakojome, kas šiame name gyveno ir dirbo nuo XX a. pradžios. Šiandien pasakojimą tęsime apie pokariu prasidėjusį "antrąjį" namo gyvenimą, nemažiau, o gal ir dar labiau spalvingą nei iki 1942 m.

Pradėjus ciklą "Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės", Minijos g. 1-asis namas buvo planuose. Tačiau jo eilė gal būtų priėjusi žymiai vėliau, jei ne chemiko Alberto Juozėno, dabar gyvenančio Vilniuje, skambutis: "Visai atsitiktinai sužinojau, kad "Vakarų eksprese" publikuojamas įdomus atsiminimų ciklas apie senuosius Klaipėdos namus ir jų gyventojus. Man apie tai pranešė senas draugas, beje, pats buvęs klaipėdietis Rolandas Stirblys, kadaise gyvenęs Turgaus gatvės name šalia čigonų taboro (Turgaus g. Nr. 33. - Red. past). Taigi nusprendžiau ir aš pasidalinti prisiminimais apie savo pokario vaikystę, kuri beveik visa prabėgo Minijos gatvėje 1, "Pharmacon" vaistinės name ir "Pharmacon" vaistų sandėlio kieme",- sakė jis.

Žinoma, jo pasiūlymu apsidžiaugiau. Juolab kad žinojau: šiame name daugelį metų gyveno ir Drungilų šeima, kurią susirasti buvo nesunku, nes Vytenis Drungilas - mano klasės draugas, o jo tėvai kadaise bičiuliavosi su manaisiais.

Kalbėdama su Scholastika Drungiliene (ji savo vardu baisėjosi iki tol, kol palangiškė grafienė Tiškevičienė, išgirdusi šaukiant mergaitę, jai pasakė: "Koks gražus vardas. Jeigu man gimtų mergaitė, pavadinčiau tavo vardu"...) ir jos sūnumi Vyteniu, "suvedžiau galus" dėl Alberto Juozėno, kuris ir paskatino Minijos g. 1-ojo namo "Akvarelei". Taigi Albertas Juozėnas buvo rašytojas Juozas Baltušis, o mano pokalbininkas Albertas Juozėnas - rašytojo sūnėnas.

Bet apie Juozėnų ir Drungilų šeimų gyvenimus - kitose "Akvarelėse". O kadangi šioji pasirodo tarpušvenčiu, pasmalsaukime, kaip Minijos g. 1-ojo namo gyventojai švęsdavo Kalėdas ir Naujuosius metus.

Albertas Juozėnas prisiminė štai ką: "Atmintyje įstrigo naujametės vaikų šventės, kurios buvo organizuojamos vaistų sandėlyje. Vaidinimai vykdavo greta sandėlio stovėjusiame kontoros namelyje, mat jame vidury patalpos nuo seno buvo suveriamos durys. Tas plotas tapdavo mūsų scena. Kartais mums vadovaudavo jaunos moterys iš vaistinės, kartais vaidindavome pagal savo scenarijus, deklamuodavome, kai kas ir padainuodavo. Bet Kūčias ir Kalėdas visada švęsdavome vieni, tik šeimos rate. Kartais ateidavo dėdė Viktoras, bet ne per Kūčias, o pirmąją Kalėdų dieną. Mama iš paskutiniųjų stengdavosi, kad eglutė būtų papuošta, kad visi gautume nors po menkiausią dovanėlę. Eglutė visada stovėdavo didžiajame kambaryje. Vakare ant langų nuleisdavo žaliuzes, jos dar buvo išlikusios sveikos, ir tyliai švęsdavome. Kitą rytą tėvai eidavo į darbą, o mes - į mokyklą. O eglutė stovėdavo iki Trijų Karalių. Kai ją nupuošdavome, žaliuzes vėl pakeldavome..."

O štai Vytenis Drungilas teigė, kad jų šeima prie Kūčių ir Kalėdų stalo sėsdavo nesislapstydama, nepaisydama, kad tėvas jau buvo praleidęs kelerius metus lageryje už politikavimą. Pasak Vytenio, Kūčių ir Kalėdų stalai būdavo nuklojami pagal visas tradicijas. Nepaisant nepriteklių, ant jų nieko netrūkdavo. "Per Kūčias - visi dvylika patiekalų, per Kalėdas - kepsniai",- sakė jis. O štai sutinkant Naujuosius, namas "pakrikdavo": vaikai eidavo į karnavalus mokyklose, suaugusieji būdavo kviečiami į užstales darbovietėse. Tad kolektyvinių Naujųjų sutikimų name tarsi ir nebūdavo. O jeigu ir būdavo, tai neįspūdingi, nes neįsiminė.

Tačiau Minijos g. 1-ajame name būdavo bendrų švenčių visai kitomis progomis. "Kone visas namas uliojo per mano jauniausios sesers krikštynas, šventėme, kai iš kalėjimo grįžo Vytenio Drungilo tėvas, dar buvo kitokių, ne taip įsimintinų progų. Vieno tokio baliuko metu svečiai sėdėjo didžiajam kambary, o mes, vaikai, žaidėme lauke. Parbėgau namo atsigerti. Žiūriu, virtuvėje ant stalo stovi didelis butelis su aviečių spalvos skysčiu. Pamaniau, sirupas koks, paragavau - saldokas, tai ir išgėriau pusę alavinio puodelio. Dar pamaniau, - reikia ir vaikams nunešti į lauką. Pripylęs puodelį, nunešiau. Gėrė visi. Toliau jau pasakojo mama, kad ji, pažvelgusi pro langą, pamatė kieme vaikus balose besivoliojančius. Ne sirupas ten buvo, o savos gamybos likeris. Vaistų sandėlyje visada buvo spirito, tai ir gamindavosi visokias trauktines", - vaikystės nuotykį pasakojo A. Juozėnas.

Na, o kokia buvo šio namo gyventojų kasdienybė - kitą pirmadienį.

"Akvarelių" gerbėjų ratas - ir Floridoje

Prieš Kalėdas paskambinusi ponia Birutė Karaliūtė-Kalvaitienė lietuvininkų vardu dėkojo už ciklą, kuriame rašoma ir apie lietuvininkų dalią. Ji pranešė "Akvareles" komplektuojanti ir siunčianti į Floridą draugams, giminaičiams. Ir sakė, kad ten yra gausus ciklo skaitytojų būrys. Dėkojame už dėmesį poniai Birutei ir visiems "Akvarelių" skaitytojams. Gerų Naujųjų metų. Sveikatos, skalsos ir sielų šilumos.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., išeina pirmadieniais.

Gražina JUODYTĖ