Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (81)

Miesto istorijos štrichai

"Vakarų ekspresas" tęsia rašinių ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Kelis pirmadienius lankėmės Šaulių g. 31 name, kuriame gyveno Klaipėdos krašto politinio veikėjo Erdmono Simonaičio šeima. 1938 m. pabaigoje šį namą nusipirko visuomenės ir kultūros veikėjas Jokūbas Stikliorius.

Praėjusį pirmadienį rašėme apie jo veiklą Klaipėdoje ir Klaipėdos krašte. Šiandien pasižiūrėsime, kaip Stikliorių šeima gyveno tuometiniame Vynerio Promenados 1-ajame name (Šaulių g. 31). Žinios labai šykščios, daugiausiai jų pasisėmiau iš Bernardo Aleknavičiaus susirašinėjimo su Jokūbo Stiklioriaus sūnumi Jonu Arvydu Stiklioriumi, apie 1944 m., o gal kiek ir anksčiau emigravusiu į JAV.

Stikliorių šeima iš Tilžės į Klaipėdą persikėlė gyventi dar iki 1923-ųjų sukilimo - 1922 metais. Jokūbas Stikliorius jau turėjo tokį autoritetą, kad prancūzai jam siūlė tapti Klaipėdos direktorijos pirmininku. Bet šis atsisakė. Po 1923 m. sukilimo šias pareigas eiti buvo paskirtas Erdmonas Simonaitis. Simboliška, kad šių dviejų Mažosios Lietuvos didžiavyrių likimai savotiškai persipynė ir gyvenamajame name Vynerio Promenados 1. Reikia stebėtis, kad "rudajam marui" užliejant Europą ir vis garsiau skambant idėjoms Klaipėdą prijungti prie Vokietijos, Stiklioriai jokios grėsmės savo likimams nejautė. Atvirkščiai - 1938 m. jie ryžtasi pirkti namą ne kur nors kitur Lietuvoje, o būtent Klaipėdoje. Ramiai pagyventi tame name jiems buvo skirta vos kelis mėnesius.

1938 m. įsigijusi Vynerio Promenados 1-ąjį namą, Stikliorių šeima - Jokūbas ir Johana, sūnūs Jonas ir Jurgis, duktė Ieva - net neįtarė, kaip ir kur juos išblaškys gyvenimas

Namo "geografija"

Pasak Jono Arvydo Stiklioriaus, pirmajame namo aukšte buvęs valgomasis, virtuvė, salonas ir tėvo darbo kabinetas. Jame stovėjo išskirtinio grožio juodojo ąžuolo spintos (visko gali būti, - Adomo Brako gamintos), kuriose Jokūbas Stikliorius laikė vertingas istorines ir kitokias knygas.

Antrajame aukšte buvo sūnų - Jurgio ir Jono - kambariai, o taip pat tėvų miegamasis. Jurgis su Jonu taip pat turėjo savo mėgstamų ir reikalingų knygų bibliotekas.

Stikliorių namuose nuolat kas nors svečiuodavosi. Dažniausiai čia rinkdavosi "Aukuro" draugijos valdybos nariai. Tačiau Jokūbo Stiklioriaus artimiausias draugas buvęs dailininkas Adomas Brakas, kurį, suimtą Kaune, jau pirmuoju vežimu 1941 m. birželio 14 d. ištrėmė į Sibirą.

Stikliorių šeimos likimas

1939 m. kovo 21-ąją, tą pačią dieną, kai į Klaipėdą turėjo atvykti Hitleris oficialiai įteisinti Klaipėdos krašto užgrobimą, apie 4 val. ryto, suskambus durų varpeliui, jų atverti nuskubėjo Jonas. Už jų stovėjo stambus šiurkščios išvaizdos žmogus. Greta jo - du naciai su svastikomis ant rankovių. Vyriškiai jaunuolio pareikalavo juos nuvesti į tėvų miegamąjį. Ten šiurkštuolis vokiečių kalba Jokūbui liepė nedelsiant keltis ir be jokių komentarų išsivedė.

Gestapo dokumentuose Jokūbas Stikliorius buvo įvardijimas "fanatišku lietuviu" ne tik todėl, kad šventė lietuviškas šventes, bet ir apskritai puoselėjo lietuvybę. Šioje nuotraukoje įamžintos Joninės Juodkrantėje 1930 m. Pirmosiose gretose - Endrius Macas, Kristupas Paura, Vydūnas, Jokūbas Stikliorius, Endrius Karalius, Adomas Brakas, Martynas Kuršis

Johana Stikliorienė verkė, sūnūs buvo sutrikę, nežinodami nei kam dėl to skųstis, nei dorai suprasdami, kas čia vyksta. Bet po trijų dienų namiškių dideliam džiaugsmui šeimos galva grįžo. "Matyt, vokiečiai, kad ir ką darytų - gera ar bloga, - viską daro tvarkingai ir planingai. Šiuo atveju jų mintis buvo tokia: jie areštavo maždaug šimtą žymesnių Klaipėdos lietuvių, tarp jų - ir mano tėvą, ir juos laikė įkaitais tam atvejui, jeigu kas nors mėgintų kėsintis į Hitlerio gyvybę. Tokiu atveju jie, žinoma, būtų visus sušaudę. Tačiau jokių pasikėsinimų nebuvo, ir įkaitus paleido. Kadangi tą pačią dieną ir aš buvau išmestas iš tarnybos, mes netrukus iškeliavome iš tos taip mielos, bet po to taip nemielos Klaipėdos ir persikėlėme į Kauną. Ten mano tėvas, paveiktas visų išgyvenimų, buvo paralyžiuotas ir 1942 m. vasario mėnesį mirė", - 1988-aisiais B. Aleknavičiui iš Valingfordo (JAV) rašė Jonas Arvydas Stikliorius.

Bet jis neužsiminė, kad dar iki Kauno tėvas buvo tampomas gestapo, kad apie jį slaptosios tarnybos rinko duomenis, kad per pirmąjį vežimą iš Lietuvos į Sibirą buvo išvežtas brolis Jurgis ir ten nukankintas.

Beje, pastudijavus gestapo dokumentus apie Stikliorių šeimą, pavyko aptikti, kad joje buvo ir duktė Ieva. Koks jos likimas? Nėra ko paklausti...

Spąstuose

Stiklioriai, nuo "rudojo maro" bėgę į Kauną, pateko į tikrus spąstus: 1940 m. Lietuvą užtvindė "raudonasis maras". Jo padarinius Stiklioriai pirmiausiai pajuto, kai "enkavėdistai" 1941 m. birželį į Sibirą išvežė sūnų Jurgį.

Po vyro mirties Johana Stikliorienė pradėjo puoselėti viltis grįžti į Klaipėdą. Tuose pačiuose gestapo dokumentuose yra nuorodų, kad Klaipėdoje jai priklausė keli žemės sklypai. Yra ir kelios pažymos, kad, kitaip nei Jokūbas, fanatiškas lietuvis, Johana buvusi neutrali, ir ji galinti gyventi Klaipėdoje. Tačiau, ar ji grįžo į Klaipėdą, ar su sūnumi pasitraukė į Vakarus, - žinių nėra.

Sugrįžimas

1992 m. gegužės 30 d. Vilniuje įvyko iškilmingas VLIKO - Vyriausiojo Lietuvos išsivadavimo komiteto - posėdis, kuriame dalyvavo ir ilgametis jo valdybos narys Jonas Arvydas Stikliorius. Dešimtmečius trukusi kova dėl Lietuvos laisvės baigėsi. VLIK savo įgaliojimus perdavė Lietuvos Vyriausybei. Tomis dienomis sūnaus ir vaikaičių lydimas teisės daktaras Jonas Arvydas Stikliorius atvyko ir į Klaipėdą. Jo buvimas čia liko beveik nepastebėtas. Užtat jam pačiam tas apsilankymas Klaipėdoje buvo tiek brangus, kad po aštuonerių metų jo artimieji atvežė čia urną su kremuotų jo palaikų pelenais, kurie nuo šiaurinio rago buvo išbarstyti į Kuršių marias.

Anonsas

Ateinantį pirmadienį žvalgysimės name Minijos g. 1. Pasidairyti jame pasiūlė Albertas Juozėnas, dabar gyvenantis Vilniuje. Šį namą yra įsidėmėję daugelis klaipėdiečių, nes čia ir prieškariu, ir pokariu buvo vaistinė. O greta - vaistų sandėlis. Jis jau buvo minėtas pirmosiose akvarelėse, kai buvo rašoma apie Jono g. name gyvenusią Baltranų šeimą, mat jos galva buvo ilgametis vaistų sandėlio vadovas. Tačiau tame name karaliavo ne tik farmacininkai. Jame gyveno pokarinių klaipėdiečių šeimos.

Gražina JUODYTĖ,