Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (70)

Miesto istorijos štrichai

"Vakarų ekspresas" tęsia rašinių ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien toliau dairysimės Klaipėdos kvartale, kuris buvo vadinamas Pelenynu. Gaila, kad iš viso kvartalo vienas namelis beliko. Jis šiandien priklauso irkluotojams.

Į jį po karo iš Kretingos atsikėlė gyventi Magdalenos ir Broniaus Liudvinavičių šeima. Kažkas jiems buvo sakęs, kad tai geležinkelininkų namas. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istorikė Zita Genienė patvirtino, kad čia buvusios pramoninio geležinkelio darbuotojų patalpos. Gal net ir gyvenamosios.

O Regina Liudvinavičiūtė-Korus dar pamena, kaip žiemą ant Jono kalnelio tvenkinio ateidavo čiuožti panelės su muftomis. Tik jau paltai nebebuvo iki žemės, kaip "Vakarų eksprese" spausdintoje nuotraukoje...

Valtys

Beveik visi po karo apsigyvenę Pelenyne turėjo valtis, kurias rišdavo čia pat, prie namo tyvuliavusiame tvenkinyje. Daugeliui luotai buvo ir savotiškas pragyvenimo šaltinis, nes jais plaukiodavo žuvauti.

Regina pamena, kaip su tėvu dar neprašvitus išplaukdavo į Danę gaudyti ungurių. Beje, gal prieš kokius aštuonerius metus Joninių naktį vienas žvejys taip pat džiaugsmu netvėrė iš Danės ištraukęs ungurį. Prieš 60 metų tai buvo tikras lobis, kurį galėjai suvalgyti, o galėjai ir parduoti turguje. Kaimynams Pelenyno žvejai laimikius tiesiog dovanodavo.

Viktoras Zavertas iš gretimo "geležinkelininkų" namo sakė, kad jų bute nuolat būdavo žuvies, nors iš šeimos niekas žvejybos "nekultivavo". O Reginai tie naktiniai plaukiojimai, dabar atrodantys taip romantiškai, nelabai patikdavo, nes ji ant šniūrų turėdavo kabinti kabliukus ir sliekus unguriams pagauti.

Su ta pačia valtimi Liudvinavičius išplaukdavo ir į marias žvejoti. Žinoma, jei orai būdavo ramūs. Na, o dienomis, kol tėvai būdavo darbuose, valtys be darbo neplūduriuodavo. Vaikai jomis irdavosi į salelę tvenkinio viduryje. Ten ir žaisdavo netrukdomi.

Saloje buvo didelė duobė ir dvi nesprogusios bombos. Tačiau, kai į Danę rinkti sprogmenis įplaukė karinio laivyno laivai, ir iš salos buvo pašalintos tos nesprogusios bombos, bauginusios tėvus, paliekančius namuose be priežiūros vaikus. Kai tų bombų neliko, Pelenynas atsikvėpė su palengvėjimu.

Visai netrukus salelėje įsikūrė irkluotojų bazė - pašiūrė baidarėms laikyti. Pelenyno vaikai prarado mėgstamą žaidimų vietą. Užtat tvenkinyje jau plūduriavo ne tik nuosavos valtys, bet ir baidarės.

Šiame namelyje pokario metais gyveno net trys šeimos, o vėliau palėpėje buvo įrengtas dar vienas butas, į kurį atsikraustė moteris

Gyvenimiška pamoka

V. Zavertas sakė savęs vaikystėje neprisimenantis laimingo. Jį, mažutį, dvejų-trejų metukų, namuose palikdavo vieną. Kai prabusdavo, reikėdavo apsirengti, o jis nemokėjo. Tai, susirinkęs drabužėlius, barkštelėdavo lango stiklą, nes lango atsidaryti irgi nemokėjo, ir droždavo pas kaimynus, kad aprengtų. Kas aprengdavo, nebeprisimena. O kas neaprengė - puikiai.

Jų name gyveno trys vokietės, nemokančios lietuviškai. Kadangi visi buvo darbuose, tai mažylis ir įkėblino pas tas nesuprantamai kalbančias. Kadangi buvo vėlyvas ruduo, o gal ankstyvas pavasaris, plikas vaikelis buvo pamėlęs iš šalčio. Tai ir kalbos nesuprantančiam žmogui turėjo būti aišku, kad vaiką skubiai reikia aprengti. Tuo labiau, kad drabužėlius laikė rankose. Tačiau kaimynės nesusiprato.

Viktoras ir dabar jaučia nuoskaudą dėl vargingos vaikystės. "Užtat ir augau atžarus, agresyvus. Juk dėl to mane ir iš mokyklos išmetė", - sakė Viktoras, kuris buvo pripažintas savotišku Pelenyno "atamanu".

Kažkas atbėgęs kartą pranešė, kad "mūsiškius" kažkas talžo. Kai Viktoras su "adjutantu" ten nuskubėjo, atrado muštynių kamuolyje susivyniojusius ir "mūsiškius", ir "svetimus". Na, Viktoras irgi krumplių nepagailėjo. Kamuolys išsivijo, o po kelių dienų, pro einantį Turgaus gatve Viktorą kulkos greičiu praskriejo vienas iš "svetimųjų", ir skaudokai trinktelėjo į žandikaulį. Vytis buvo beprasmiška, nes bendraamžis paauglys dingo.

Rugsėjį atėjęs į 4-ąją vidurinę tą vaikiną Viktoras pamatė. O vaikinas pamatė Viktorą. Šis net žado neteko, kai vaikinas - Liudas Mileška - dabar gerai žinomas irkluotojas ir irklavimo sporto puoselėtojas, priėjo ir atsiprašė.

"Man, nelabai ką nutuokiančiam apie geras manieras, tai buvo labai puiki gyvenimo pamoka - būna atvejų, kai toks ar panašus atsiprašymas daro daug didesnę įtaką, nei savo tiesų įrodinėjimas kumščiais. Man kažkaip taip susiklosto, kad visos mano tvirčiausios draugystės yra užsimezgusios per konfliktus. O, jeigu draugystė užsimezga "saldžiomis" aplinkybėmis, ji labai greitai nutrūksta. Liudo draugu gal ir negalėčiau įvardinti, tačiau visada žinau, kad esant reikalui, aš visada galėčiau kreiptis būtent kaip į draugą", - sakė Viktoras.

Kitą pirmadienį apie tai, kaip Pelenyno gyventojai pokariu apsirūpindavo duona ir miltais. Ir kaip uždarbiaudavo Pelenyno vaikai.

Gražina JUODYTĖ