Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (69)

Miesto istorijos štrichai

"Vakarų ekspresas" tęsia rašinių ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien toliau dairysimės Klaipėdos kvartale, kuris buvo vadinamas Pelenynu.

Prieškariu Klaipėdos Pelenyno kvartalas ypatingu patogumu gyventi nepasižymėjo - visai netoli buvo gaminamos trąšos, kairiąja ir dešiniąja Danės upės pakrante driekėsi pramoninio geležinkelio atšakos, kuriomis riedėdavo garvežiai, tempdami krovinių kupinus vagonus. Tačiau gyvenamųjų namų čia būta. Juose daugiausiai gyveno darbininkai. Bet pasitaikydavo ir išimčių. Štai name su išsikišusiomis langų nišomis gyveno pirklys Erikas Tuchas. Gal jis buvo ir savotiškas namo prižiūrėtojas, nes jo savininkė Marie Tuch gyveno Londone.

Šiame name glaudėsi Marie Betat, kurios "profesija", kaip nurodyta adresų knygose, - auklė. Kitos šio namo gyventojos Annos Gibiš nurodytas socialinis statusas - našlė. Ji čia gyveno turbūt su sūnumi Janiu Gibiš, kurio profesija nurodoma "darbininkas". Platesnių gyvenimo būdo aprašymų apie Pelenyno kvartalo žmones aptikti nepavyko. Tačiau jis galbūt nelabai skyrėsi nuo to, kuris susiklostė jau pokariu, kai čia pradėjo kurtis žmonės, suvažiavę iš visos Lietuvos. Tik, žinoma, prieškario ir pokario metų Pelenyno gyventojų gyvenimo lygiai buvo skirtingi.

Namas (dešinėje), kuriame iki maždaug 1960 m. gyveno Viktoras Zavertas, nugriautas. Beliko tik prisiminimai. Namo fone - Viktoro Zaverto teta Elena Jurgaitienė, pats Viktoras, jo mama Marija Klimavičiūtė ir dėdė architektas, mokėjęs daug kalbų, Alfonsas Andriušis

Lobis

Viktoras Zavertas, augęs viename iš Pelenyno namų, pamena, kad kažkas iš kaimynų atkapstė tokį didelį indų lobį, kad, išsirinkę, kas jiems labiausiai patikę, ragino kitus eiti pasiimti likusių daiktų. Jų atsirado ir Zaverto senelės, su kuria jis augo, namuose.

"Praėjus šitiek metų, aš ir dabar iš to lobio turiu lėkštę su Habsburgų herbu, krištolinį grafiną, arbatinuką, kavinuką ir veidrodį. Nors rėmai nėra prašmatnūs, norėjau jį restauruoti. Tačiau, išgirdęs sumą, kurią turėčiau už tai pakloti, užmačios atsisakiau", - sakė Viktoras.

Paklaustas, kur tie indai buvę užkasti, jis tikslios vietos nurodyti negalėjo. Užtat ponia Regina Liudvinavičiūtė-Korus, gyvenusi gretimame name, kuriame dabar įsikūrusi irklavimo bazės kontora, sakė, kad tuos indus aptiko plote tarp Jono kalnelio ir tiltelio per kanalą. Bet gal tai buvo kitas lobis, ne tas, iš kurio daiktus išsaugojo Viktoras, kaip jis pats yra girdėjęs, buvo atkapstytas darže prie jų namo. Frontui pargrįžtant iš Rytų, vokiečiai iš Klaipėdos ir Klaipėdos krašto buvo labai tvarkingai, pagal grafikus evakuojami. Viso užgyvento turto su savimi nepasiimsi. Daugelis vokiečių šeimų indus kasė į žemę. Žinoma, tikėdamiesi, kad kada nors čia grįš. Tad pokariniams Klaipėdos gyventojams, ne tik įsikūrusiems Pelenyne, aptikti užkapstytus indus nebuvo labai didelis stebuklas. Kiti, atvykę į Klaipėdą karui vos pasibaigus, juk rasdavo ir butus su pilnu apstatymu ir pilnomis tvarkingomis indaujomis. Žinoma, jei jų dar nebuvo "išmaišę" kareiviai, ieškodami ne indų, o vertingesnių dalykų...

Šiame Pelenyno name prieškariu gyveno daugiausiai darbininkų šeimos, nes kvartalas nebuvo prestižinis ir patogus gyventi

Gyvenimo būdas

V. Zaverto senelė Adelė Klimavičienė su penkiais vaikais į Klaipėdą iš Kuršėnų atvažiavo ne iš gero gyvenimo. Jos vyrą kažkoks dvarininkas, besitraukiantis į Vakarus, buvo nusamdęs prižiūrėti dvarą. Sąžiningas žmogus sąžiningai atlikinėjo pareigas netgi tuomet, kai užėjo sovietų kariuomenė. Stojo kryžium, kai kareiviai "šturmavo" dvarą. Žinoma, niekas nesiaiškino, nei kas jis toks, nei ko jis čia kryžium stoja. Pykšt,- ir nebėra užtvaros į dvarą. Ir liko A. Klimavičienė su septyniais jau paūgėjusiais vaikais ir dar penkiais, kuriuos užauginti ir pastatyti ant kojų reikėjo. Tai su tais penkiais ir patraukė į Klaipėdą laimės ieškoti. "Senelė gyventi labai gerą vietą išsirinko- beveik Klaipėdos centre, bet kaip ir kaime. Laikė karvę, augino kiaulę, turėjo vištų ir žąsų. Bet, laikui bėgant, uždraudė gyvulius, o paskui ir vištas bei žąsis laikyti. Reikėjo ieškoti pragyvenimo šaltinių. Ir mūsų šeima, o gal ir viso mūsų bei gretimo namo gyventojai turbūt buvo pirmieji pokariniai verslininkai Klaipėdoje, nes pradėjo sukti popierines gėles, o paskui "metėsi" ir į laidotuvių vainikų iš eglišakių su popierinėmis gėlėmis gamybą",- sakė Viktoras.

Jis prisiminė, kaip ir jo šeimos nariai, ir kaimynai bildėdavo į Rygą parsivežti spalvoto tampomo popieriaus, kaip iš jo sukdavo rožes, rišdavo ant kotelių ir nardindavo į karštą vašką. Turėjo įvairiausių lapų formas, jomis iš kitokios rūšies popieriaus kirsdavo lapus ir taip pat, pritvirtinę prie kotų, nardindavo į vašką. Paskui su tais rožių ir kitokių gėlių bukietais per Jono kalnelį eidavo į turgų. Ir tai buvęs labai pelningas biznis.

Dar pelningesniu jis tapo, kai iš eglišakių pradėjo pinti laidotuvių vainikus ir juos dabinti tomis pačiomis vaškuotomis rožėmis ar kitokiomis gėlėmis, susuktomis iš tampomo popieriaus.

Kitą pirmadienį pasakosime apie kitus pokarinio Pelenyno kvartalo gyventojus.

Gražina JUODYTĖ