Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (669)

Taigi, šioje viloje jau žvalgėmės medienos pirklio Vilhelmo Ankerio, ją apie 1905 m. Smiltynėje pasistatydinusio, laikotarpiu. Žinoma, kiek informacijos pavyko sužvejoti.

Joje lankėmės ir tuomet, kai vilą nusipirko leidėjų ir spaustuvininkų dinastijos kartos atstovas Vilhelmas Hermanas Zybertas.

Joje pasižvalgyti pavyko netgi 1944-aisiais, kai joje, šeimą išsiuntęs į Vokietiją, vis dar gyveno ir vandens policininku dirbo Hansas Gusovius. Jis buvo vedęs Vilhelmo Hermano ir Helenos Zybertų anūkę Šarlotę Sofiją, kuri 1939-1940 m., pasimirus senelei Helenai, paveldėjo tą jau istorinį statinį.

Vandens policininkas toje viloje 1944 m. rudenį spėjo pasirūpintis ir gerai užderėjusiomis daržovėmis - šeimai rašytuose laiškuose jis pranešė, kiek ir kokių daržovių užkonservavo stiklainiuose. Jis tikėjosi su šeima čia grįžti ir gyventi. Beje, kaip ir dauguma vokiečių, evakuotų iš Klaipėdos namų ar butų. Užtat juose liko tiek užgyventų turtų. Ne tik konservuotų daržovių stiklainių... Spaustuvininkų ir leidėjų Zybertų palikuonys niekada į vilą negrįžo. Dėl suprantamų priežasčių - karą laimėjo ne vermachtas.

Dvejus metus - kariškių karalija

Kaip tvirtina Klaipėdo krašto kraštotyrininkai, po karo išlikę Klaipėdos krašto senbuviai gyveno nuolatinės baimės, teroro ir siekio išlikti sąlygomis.

Daugelį metų po karo Klaipėdos krašto istorija jos tyrinėtojams buvo tabu. Joje nebuvo nei Prūsijos, nei Mažosios Lietuvos, nei lietuvininkų ar memelenderių terminų. Klaipėdos krašte dėl įvairių priežasčių užsilikę vokiškų šaknų turintys gyventojai įvairiais būdais keitė savo pavardes, vilko vaikais vadinami, gink Dieve, neprasižiodavo ir nesiafišuodavo, kas jie tokie. Slėpdavo savo biografijas, skaudžiomis patirtimis nesidalindavo.

Dauguma Smiltynės statinių buvo mediniai. O armijos nugalėtojos kariams reikėjo šilumos, ypač tą neįprastai speigingą 1945 m. žiemą. Kirsti mišką? Džiovinti malkas krosnims kūrenti nebuvo laiko. Šilumos reikėjo dabar. Vilų mediena kai kuriais atvejais buvo "tikslingai" panaudota. Matyt, dėl to ir vilos "Helena" raižiniai nukeliavo į krosnis. Vitos JUREVIČIENĖS nuotr.

Pažinojau ir pavardes pakeitusių, ir vilko vaikais vadinamų. Pažinojau ir stoiškai savo identiteto neišdavusių. Tai jiems, stojus Chruščiovo laikams, buvo leista susijungti su tėvais, broliais ir seserimis, dažniausiai įsikūrusiais Vakarų Vokietijoje. Bet išvažiuodavo tyliai, be triukšmingų atsisveikinimų su kaimynais. Nes vis dar patys netikėdavo, kad jiems leista...

Gerokai patuštėjo ir mūsų mokyklos suolai. Ir tik po daugelio metų paaiškėjo - kodėl. Pagal tuometinius istorijos "mokslus" Klaipėdos istorija prasidėjo tik nuo 1945 m. Net miesto laikraščio redakcijoje dirbę "frontovikai", prisisagstę atlapuose ordinų ir medalių, iš tos neva istorijos leisdavo sau pasišaipyti. Taip, vos vos, puse lūpų. Nes puikiai žinojo dėl to galį prarasti darbą. O gal ir nukentėti dar skaudžiau.

Tai dabar viena po kitos pasirodo istorikų studijų knygos, kai vienaip ar kitaip tapo prieinami ir Vokietijos archyvai. Nors dauguma buvusių SSRS archyvų, trumpam duris atvėrusių perestrojkos laikotarpiu, kaip teigia istorikai, ilgainiui vėl aklinai užsibarikadavo.

Na, o 1945 m., kai Lietuvoje, būtent Smiltynėje, baigėsi II pasaulinis karas, Klaipėdoje, o ir Klaipėdos krašte trofėjiniam turtui surinkti, sandėliuoti ir saugoti buvo suburtos sovietinės armijos trofėjų komandos. Daug vertingo pramonės turto, kuriuo nebespėjo pasirūpinti vermachtas išvežti, išbildėjo į sovietiją.

Kurį laiką Klaipėda civiliams buvo uždaras miestas. O į Smiltynę ir apskritai į Kuršių neriją neįžengdavo niekas. Nes joje karaliavo išimtinai sovietų kariškiai. Kas iš Smiltynėje, o ir pačioje Klaipėdoje likusio turto buvo išvežta, žinių neaptikau.

O Smiltynėje darbo rankų reikėjo. 1948 m. į ją užvažiavo naujakuriai iš plačiosios tėvynės. Juk tebevyko tautų kraustymasis: iš Lietuvos ne savo noru, į Lietuvą - prašom, kas tik norit. Norinčiųjų, žinoma, radosi. Vėliau į Smiltynę jau būdavo įleidžiami žmonės ir iš Lietuvos. Kokiomis sąlygomis Smiltynėje naujakuriai gyveno, jau šiek tiek pasakota ankstesnėse "Akvarelėse".

O kaip pokariniai žmonės Smiltynės g. 22-ajame name kūrėsi - po savaitės.

Anonsas

Kitą savaitę į Smiltynės g. 22-uoju numeriu žymimą vilą įžengsime jau pokariniu laikotarpiu. Ar joje dar užtiksime ankeriškojo, zybertiškojo gyvenimo periodų pėdsakų?

PRAŠYMAS

Labai prašau atsiliepti pokarinius Smiltynės gyventojus ar jų palikuonis, turinčius ką papasakoti - pradedant buitimi, baigiant atskirtimi nuo "didžiosios žemės". Rašyti laiškus el. p. [email protected]

Bus daugiau.