Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (66)

Miesto istorijos štrichai

"Vakarų ekspresas" tęsia rašinių ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones.

Šiandien tęsiame pasakojimą apie Vytauto Didžiojo gimnaziją, pastatytą 1933 m. Joje pokario metais mokėsi dabar šalyje bei užsienyje garsus kino režisierius Arūnas Žebriūnas.

Baltos pirštinės

Kas smetoninio karininko Prano Žebriūno šeimą iš Kauno atvijo į Klaipėdą?

"Aš tik po daugelio metų supratau, kodėl kruopščiai tarybinės armijos sutikti puošėsi ir ruošėsi tėvas. Lietuvos kariuomenės vadas buvo davęs nurodymą ir karininkams, ir kareiviams gražiai pasitikti tarybinius kariuomenės dalinius, įžengiančius į Lietuvą. Mat aktyviai buvo skleidžiama legenda, kaip mes gražiai sugyvensime, broliausimės ir draugausime. Ir daugelis tuo buvo įtikėjęs. Pamenu, kaip tėvas vilkosi paradinį kostiumą, segėsi regalijas ir movėsi baltas pirštines. Su tomis baltomis pirštinėmis tėvas ir buvo išvežtas į Sibirą", - sakė smetoninio karininko sūnus A. Žebriūnas.

Iš gulago ponas Žebriūnas begrįžo tik po Stalino mirties.

Išsigandusi karininko šeima, bijodama tolesnių represijų visos šeimos - žmonos, dviejų dukterų ir sūnaus atžvilgiu - skubiai apleido Kauną, manydami pasislėpsiantys pas gimines Telšiuose. Juose ir gyveno iki karo pabaigos. O pokariu, kai Klaipėdoje buvo formuojamas Raudonojo Kryžiaus ligoninės medikų kolektyvas, kažkas prisiminė, kad Telšiuose gyvena puiki gailestingoji sesutė Genė Žebriūnienė. Ir ji buvo pakviesta dirbti šioje ligoninėje.

Na, o Arūnas buvo įpareigotas surasti, kur šeima galėtų apsigyventi.

Klaipėdoje - viskas kitaip

1945 metais, kai Žebriūnai kėlėsi gyventi į Klaipėdą, Arūnui buvo penkiolika. Tad į paauglio atmintį viskas giliai rėžėsi.

"Klaipėdoje viskas buvo kitaip, nei Kaune ir Telšiuose. Jau įvažiuojant į Klaipėdos kraštą tie skirtumai buvo juntami. O pačioje Klaipėdoje, nors daugelis namų ir buvo sugriauta, tačiau jutau, mačiau, kad čia viskas kitaip. Iš Klaipėdos į Šilutę buvo galima keliauti siauruku. Pribloškiantis dalykas buvo, kad į kiekvieno vagono kupė buvo atskiros durys iš perono", - pasakojo A. Žebriūnas.

Jam įspūdį padarė ir Vytauto Didžiojo gimnazija. "Mokykla nebuvo labai nuniokota. Įspūdinga aktų salė, kad ir su fanera užkaltais langais", - sakė jis.

Kai Žebriūnai atvyko į Klaipėdą, išplėštuose butuose vertybių jau nebelabai daug buvo likę. Arūnas su draugais eidamas po butus rinkdavosi plokšteles ir šlagerių natas. Juk jis skambindavo pianinu.

Tik atvykus reikėjo susirasti, kur apsigyvens. Į paieškas išsirengė su pusbroliu Algimantu Momkumi, kuris vėliau tapo pirmuoju pokario jūrų kapitonu lietuviu.

"Raudonojo Kryžiaus ligoninės kieme aptikome namą, kuriame, matyt, gyveno prieškario ir karo laikų medikai. Nors per butus jau buvo perėję ir sovietų kariai, ir suvažiavusieji į Klaipėdą, tačiau vis dar atrodė, kad žmonės tik trumpam iš savo butų išėję. Kelių kambarių butą išsirinkome visai neblogą", - prisiminė A. Žebriūnas.

Belaisviai

Prasidėjus pamokoms Vytauto Didžiojo gimnazijoje, ūgtelėjusius vaikinus jos direktorius Kazimieras Trukanas kviesdavosi stogo lopyti. Išsijuosęs dirbdavo ir pats. Moksleiviams aiškindavo, kad mokyklos projektas iki galo ir nebuvęs realizuotas.

Prieškariu užsispyrus kažkokiems žmonėms, gyvenusiems namukuose, kuriuos reikėjo nugriauti, E raidės pavidalo gimnazija taip iki galo ir liko nepastatyta. Sumūrytas tik U raidės kompleksas. Bet ir jį po karo reikėjo gerokai remontuoti. Talkindavo moksleiviai, bet atvarydavo ir vokiečių belaisvių.

"Nors karui pasibaigus, pasitaikydavo daug žudynių, tačiau Klaipėdoje karo belaisviai buvo taikūs ir draugiški. Turbūt iš kokio ypatingo dalinio. Jie ir vaikščiodavo laisvi. Jų lageriai buvo keliose Klaipėdos vietose - kareivinėse, prie stadiono, prie elektrinės, tabako fabriko. Mums buvo įdomi atrakcija eiti į lagerį prie tabako fabriko klausytis estradinių ir simfoninių belaisvių surengtų koncertų", - sakė A. Žebriūnas.

Jų šeima iš Telšių buvo atsigabenusi pianiną, kurį reikėjo suderinti. Tam reikalui Žebriūnienė susitarė su karo belaisviu. Koks jis buvo dėkingas, kai šeimininkė jam išvirė sriubos.

"Tai buvo vokiečių karininkas, ir jis labai dėkojo mamai", - paauglystės įspūdžiais dalijosi ponas Arūnas.

Vaikinui vokiečiai darydavo įspūdį - kad ir belaisviai, bet visada tvarkingi, galantiški. Kai jie pagaliau susiruošė namo, į Vokietiją, daugelis klaipėdiškių net apgailestavo. O ponas Arūnas, linguodamas galvą sakė: "Bet juk jie išvažiavo namo, o ne į Sibirą"...

Kitą pirmadienį skaitykite, kaip Arūnas Žebriūnas tapo šių dienų terminais gimnazijos diskžokėjumi, kaip jam po kojomis painiodavosi "mažius" Modestas Paulauskas ir apie gimnazijos mokytojus "kirvius", kuriems kino režisierius dėkingas visą gyvenimą.

Bus daugiau. Pradžia 2007 m. balandžio 23 d. ir kiekvieną pirmadienį. Internetinės "Vakarų ekspreso" versijos www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje krūvoje gali rasti, paspaudę nuorodą "Miesto istorijos".

Gražina JUODYTĖ