Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (61)

Miesto istorijos štrichai

"Vakarų ekspresas" tęsia rašinių ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien tęsiame pasakojimą apie Vytauto Didžiojo gimnaziją, pastatytą 1933 metais.

Išspausdinus dvi pirmąsias "Akvarelių" apie Vytauto Didžiojo gimnaziją dalis "Vakarų ekspreso" redakcijoje apsilankė Liudas Dambrauskas, mokęsis joje, ir Albinas Mandeika. Pirmasis atsinešė net kelis albumus nuotraukų, antrasis - tik vieną, bet prieškarinę.

A. Mandeikos žmonos Jadvygos dėdė Kazimieras Stašauskas, regis, vadovavo gimnazijos statyboms. Ponia Jadvyga išsaugojo nuotrauką, kurioje ji pažįsta tik savo dėdę.

O L. Dambrausko atneštos nuotraukos - gimnazijos kitimo veidrodis. Jose - ir jaunųjų mičiurininkų (taip vadindavo gamtos būrelių narius) puoselėjamas daržas gimnazijos kieme, ir baseino, kurio prieškariu nebuvo, statybos pradžios momentai, ir įamžintos moksladraugių "gamybinės praktikos" akimirkos, ir daugelis kitų, įdomių, jau pradingusių ir tebesančių, dalykų. Vieną "Akvarelių" apie Vytauto Didžiojo gimnaziją dalį paskirsime vien fotografijoms, kurios kartais gali pasakyti daugiau nei žodžiai. Na, o šiandien tęsiame pasakojimą apie Paulauskų šeimą, pokario metais apsigyvenusią mokyklos pusrūsyje.

Buitis

Paulauskų šeimos galva Feliksas buvo labai reikalingas mokytojams. Mat jis turėjo arklį. Kam reikia - o reikėdavo visiems, - malkų, anglių parveždavo. Pavasarį - bulviasodis. Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytojams buvo išskirti žemės rėželiai plotuose už viaduko Liepų gatvėje. Irgi be Felikso pagalbos neapsieisi - bulvių maišus nuvežti, kad pasodintų, po bulviakasio - kad parvežtų. Beveik visi mokytojai laikė ir gyvulių. Tvartas buvo maždaug toje vietoje, kur dabar yra baseinas. Ten Paulauskai laikė savo karvę, arklį. Ten žviegdavo ir kiaulės. Jas penėdavo beveik kiekviena mokytojų šeimyna. Toks buvo laikas, vertęs ūkininkauti, - kitaip pokariu išgyventi būtų buvę sudėtinga. Ūkio darbuose labai praversdavo ir vokiečių belaisvių rankos.

"Mokyklos direktorius Kazys Trukanas labai gerai kalbėdavo vokiškai. Nueidavo į belaisvių lagerį prie elektrinės, żiūrėk, ir pareina su kokiais dvidešimt vokiečių. Žinoma, daugiausiai jie triūsdavo pačioje mokykloje. Bet mokytojai prisikalbindavo ir buityje padėti",- sakė Emanuelis Paulauskas.

Pramogos

Vyresnieji Paulauskų vaikai dar prieškariu buvo "paragavę" pramogų skanybės. Labiausiai jie laukdavo jomarkų Teatro aikštėje. Tuomet iš Vokietijos atvažiuodavo cirkas. Teatro aikštėje būdavo sustatomos karuselės. Kokia saldybė buvo švilpti ant arkliuko užsėdus. Bet ir kai jomarkų nebūdavo, šventadieniais Paulauskų šeima namuose nekiurksodavo - išsirengdavo į Smiltynę. Į ją keldavo gausybė mažiukų laivelių.

"Tas iškylas labai mėgdavome. Smiltynėje prie kurhauzo vykdavo įvairiausios programos. Pakeliui jūros link būdavo labai daug kavinukių. Tėvas jose išlenkdavo tradicinį bokalą alaus, mums pripirkdavo tūtelių spalvotų ledų. Ledai buvo laimės viršūnė", - prieškario pramogas vardino Emanuelis.

Žinoma, viso to pokariu neliko. Atsirado kiti pramogų būdai. Paulauskiukai labai laukdavo šventadienių. Tuomet tėvas, švariai iššveitęs vežimą, pasikinkęs arklį, susisodindavo visą šeimyną, dar ir Paulauskiukų bičiulių, ir visai dienai, prisikrovę Paulauskienės prikeptų blynų, užraugtos giros, išvažiuodavo į Melnragę.

O kasdienybėje toms pramogoms nelabai būdavo vietos. Pati didžiausia pramoga - sporto salė, prieškarinės ir dabartinės aktų salės vietoje.

"Joje langų nebuvo, jie buvo užkalti fanera. Bet tai mums netrukdė žaisti krepšinį, kurio lankai salėje buvo įtaisyti. Krepšius atstodavo lankai nuo statinių. Fizinio lavinimo mokytojas Jonas Urvakis mus sportui sugebėdavo uždegti taip, kad daugelis vėliau tapome įvairių sporto rūšių propaguotojais. Niekas nesistebėdavo, kai Kauno kūno kultūros institutą per stojamuosius užplūsdavo donelaičiukai iš Klaipėdos", - sakė E. Paulauskas.

Dar viena jo aistra buvo buriavimas. Tam uždegė mokytojų Ingaunių šeima, aistringi buriuotojai.

"Man, žinoma, labiau patikdavo valyti jachtas, šveisti, ruošti jas startams nei tėvams sunkiuose darbuose talkininkauti. Dėl to tėvas pykdavo. Bet kaip jis atsisakys, kai mokytojai prašo vaikus su jais į jachtklubą išleisti", - dėl gudrių žabangų, spendžiamų tėveliams, šiandien šypsosi Emanuelis.

Beje, įstojęs į Kauno kūno kultūros institutą, jis pasirinko ne buriavimo ar krepšinio specializaciją. "Man labai nepatiko tie vyrukai, kurie ketino specializuotis krepšinyje. Ir pasirinkau lengvąją atletiką", - nurodė priežastį, dėl kurios Klaipėdoje garsėję kaip talentingi krepšininkai Paulauskai "užleido pozicijas" - išskyrus Modestą Paulauską, kuris Lietuvoje savo laiku buvo ne mažiau garsus ir dievinamas nei dabar Arvydas Sabonis.

Šiandien E. Paulauskas, vienintelis iš Paulauskų šeimynos gyvenantis Klaipėdoje, trenerio darbo jau nebedirba. Tačiau sporto nėra užleidęs. Buvęs Politechnikumo sporto treneris kelis kartus per savaitę eina žaisti lauko teniso, taip palaikydamas fizinę formą.

Modestas

Dėl Paulauskų šeimos pagranduko - Modesto, kuris gimė 1945 metais, iš proto kraustydavosi visos Klaipėdos pokarinės gražuolės. Šeimoje jis irgi buvo gaubiamas ypatingos meilės ir dėmesio - už savo brolius ir seseris daugiau kaip dešimt metų jaunesnis. Kur eidavo broliai, ten ir jis. Žaidžiant krepšį kamuolius padavinėdavo. Kai ūgtelėjo, ir trūkdavo žaidėjų ar "atsarginių", Modestas praversdavo.

"Ne tik krepšinį žaidžiau - ir stalo tenisą, ir futbolą, tinklinį. Jei reikėdavo, ir plaukdavau", - vaikystę prisiminė šiandien Šakiuose gyvenantis Modestas Paulauskas. Beje, kai atsidarė mokykla-internatas šiandieninio Klaipėdos universiteto Menų fakulteto patalpose, tėvai mažylį "komandiravo" mokytis tenai.

"Broliai ir sesuo jau studijavo. Remti studentus tėvams buvo nemaža našta. Tai jie nusprendė, kad finansiškai dalį jos nusimestų, jei aš valgyčiau "valdišką duoną". Internate mus ir rengdavo, ir maitindavo, ir migdydavo. Pas tėvus mokyklos pusrūsyje sugrįždavau tik savaitgaliams. Todėl apie Vytauto Didžiojo gimnaziją ne ką galiu ir papasakoti", - sakė M. Paulauskas.

Bet jis prisipažino, kad atvažiavus į Klaipėdą jam labai norisi praeiti pro pusrūsio, kur gyveno, langus. Užsuka į stadionėlį. "Viskas išlikę kaip kadaise. Tik štai pažįstamų jau nebesutinku",- tarsi pasiguodė kadaise Lietuvos krepšinį ne tik SSRS, bet ir pasaulyje garsinęs M. Paulauskas.

ANONSAS

Kitose "Akvarelėse" - apie Vytauto Didžiojo gimnazijos prieškario ir pokario direktoriaus K. Trukano šeimyną, gyvenusią gimnazijoje, ir gimnazijos prieškario bei pokario mokytojus, kurio dauguma taip pat gyveno mokykloje.

Bus daugiau. Pradžia 2007 m. balandžio 23 d. Internetinės "Vakarų ekspreso" versijos www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje krūvoje gali rasti paspaudę nuorodą "Miesto istorijos".

Gražina JUODYTĖ