Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (581)

Kada Gintauto tėvai Teresė ir Juozas Stasiuliai atvyko į Klaipėdą gyventi, jis tiksliai įvardyti negalėjo. Galima tik spėlioti, kad tai buvo apie 1952-uosius, nes Dailės kombinatas dar "tebegyveno" Turgaus g. (tuomet P. Cvirkos g.) 7-ajame name. Namo apačioje buvo "Dailės" parduotuvė, o antrame aukšte gyveno kombinato direktoriaus šeima. Čia pat - ir Dailės kombinato dirbtuvės. Juozas Stasiulis įmonėje pradėjo dirbti dailininku apipavidalintoju, o Teresė Bukaveckaitė, būsimoji Stasiulienė, dūzgė tekstilės ceche. Kaip Teresė su Juozu susičiulbėjo, Gintautas nėra išsiteiravęs. O dabar jau nebėra ko bepaklausti...

Butas "nuskilo", kai buvo griaunamas avarinis namas

Teresė ir Juozas Stasiuliai į gražųjį Herkaus Manto 30-ąjį namą atsikraustė 1960-aisiais iš griaunamo avarinio namo M. Melninkaitės (dabar I. Kanto) gatvėje. Atsikraustė penkiese - Juozo uošviai Vincas ir Ona Bukaveckai, Stasiuliai ir jų jau paūgėjusi septynerių metukų dukrelė Regina. Jau šitame name šeima sulaukė sūnaus, o Reginutė - broliuko Gintauto, kuriam kartais tekdavo pabūti ir aukle. Visi namo vaikai dūksta kieme, o jai - čiūčiuoti, liūliuoti, valgydinti broliuką... Tėvai ir seneliai darbe. Ir niekam nė motais, kaip toji Reginutė su tuo broliuku po pamokų ar prieš pamokas tvarkosi. Ji nebuvo išimtis. Daugelyje šeimų vyresnėliai būdavo įkinkomi broliukų ir sesučių prižiūrėti, kol šiuos į darželius priims. Lopšelių gal tuomet dar ir nebūdavo? Taigi, įskaitant ir naujagimį, šešių žmonių šeima kažkaip išsiteko apie 50 kvadratinių metrų dviejų kambarių bute. Skirtingai nuo kitų kaimynų, Stasiuliai turėjo ir atskirą, o ne bendrą virtuvę. Žodžiu, buvo "ponai".

VAIKYSTĖ. Iš esmės ant asfalto augęs Gintautas nuo visokių muzikų, menų, vidurinės mokyklos rūpesčių atkusdavo pas senelius iš tėvo pusės Kalniškių kaime, kuriame turėdavo ir savo "chebrą", ir savo traukos centrus, ypač dėdės kalvę, kuri traukdavo tarsi magnetas.

Gintauto STASIULIO archyvo nuotr.

Prabangus namas

"Mūsų bute jau kažkas buvo išgriovęs krosnis su keramikos plytelėmis tarsi meno kūriniais. Tomis krosnimis dar pasigrožėdavau, kai užeidavau į svečius pas kaimynų vaikus. Man tos krosnys atrodydavo tarsi kokie tortai - spalvingi, figūringi, keraminės plytelės su burbuliukais. Buvo ir krosnių-židinių su metalinėmis durelėmis. Jos būdavo puoštos lipdiniais. Fantazijos turėjau į valias, įsivaizduodavau, kaip čia ir kas kadaise gyveno. Ne į "komunalkes" išdalytus kambarius, o visame ištaigingame bute su parketo grindimis, kaip nusimanantys teigdavo, geriausių Europos firmų plytelėmis, kuriomis buvo grįstas bendras koridorius", - prisiminimais apie vaikystės būstą dalijosi p. Gintautas. Jis pabrėžė ir laiptų grožį, ir namo fasado gražiuosius lipdinius. "Dabartiniai lipdiniai nebėra autentiški. Jie pagaminti pagal buvusiųjų formas. Bet vis tiek gražu, kad lipdiniai yra. O kiek rekonstruojant senuosius Klaipėdos namus jų buvo sunaikinta. Gal dėl neišmanymo, gal jie kur nors buvo panaudoti", - svarstė Gintautas.

Darželis, vėliau tapęs mokslo įstaiga

G. Stasiuliui simboliškai atrodo, kad jis lankė vaikų darželį S. Daukanto gatvėje, o daugeliui metų prabėgus jį šiame pastate įvairių menų mokė Algis Kliševičius, Adomas Skiesgilas, Sofija Kanaverskytė ir daugelis kitų dėstytojų, kaip juos buvęs studentas įvardijo - savo profesijos fanatikų. Bet apie tai - kiek vėliau. O tėvai nuo vaikystės Gintautą "programavo" muzikai. "Jie svarstė labai paprastai, kai šūkaudavau būsiąs dailininkas: "Vaikeli, dažai kainuoja, popierius, drobės kainuoja, o ar tavo paveikslai bus kam nors reikalingi - didelis klausimas. Geriau jau būk muzikantas. Turi instrumentą ir tu jau ponas. Groji ir vargo nematai", - maždaug tokius argumentus tėvai kaldavo į pakaušį dėl mano ateities. Dar darželyje jau tampiau armoniką, pradėjęs eiti į mokyklą, paraleliai lankiau ir muzikos mokyklos akordeono klasę. Iš darželio daug gražių prisiminimų. Bet iš muzikos mokyklos - nelabai. Tačiau visai nesigailiu dainavęs chore, tampęs akordeoną. Tai, ką gavau iš muzikos - gruntas, ant kurio vėliau "lipo" menai", - pasakojo dizainerio specialybę Klaipėdoje įgijęs G. Stasiulis.

VIZITINĖ KORTELĖ. Pokariu atstatant sugriautą Klaipėdą, nė kiek negaišta buvusiame Imanuelio Kanto skvere įrengti Pergalės aikštę su monumentu, ant kurio buvo užkelta patranka su vamzdžiu, nukreiptu į Vakarus. Daugelį metų toji Pergalės (dabar Lietuvininkų) aikštė buvo tarsi Klaipėdos vizitinė kortelė. Nekreipdami dėmesio į peršamos ideologijos akcentus, klaipėdiečiai čia fotografuodavosi. Tokių nuotraukų esti beveik kiekvienoje pokario klaipėdiečių šeimoje. Tokią fotografiją turi ir Gintautas, su mama nusifotografavęs prie "puškos".

Gintauto STASIULIO archyvo nuotr.

ANONSAS

Kitą savaitę vėl belsimės į Gintauto Stasiulio, 1960 m. gimusio ir parėjusio į šį namą buto duris. Kaip vingiavo jo gyvenimo keliai ir takeliai?

Bus daugiau. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".