Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (535)

Ankstesnėje "Akvarelėje" minėta - KDT etatinio scenografo neturėjo, - suplanuotiems statyti reikšmingiems spektakliams teatro vadovybė turėjo galimybių kviesti net labai garsius Lietuvos scenografus, kostiumų dailininkus, tuomet dar dizaineriais nevadintus. O 1975 m. LTSR valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultete buvo užsimota suburti ir vizualinių menų katedrą, kurioje būtų dėstoma ir scenografija. Iš Panevėžio į Klaipėdą buvo parviliota Sofija Kanaverskytė, sukaupusi patirtį Panevėžio Juozo Miltinio ir Vilniaus jaunimo teatruose.

Šiek tiek priešistorės

Baigdama Dailės institutą S. Kanaverskytė diplominiam darbui pasirinko scenografiją Šekspyro "Karaliui Lyrui".

"Metus eidavau ir net važiuodavau į pačias įvairiausias bibliotekas rinkti medžiagos apie tą epochą, o surinkta medžiaga pagimdė ir atitinkamą sprendimą su netašytų akmenų krūvomis. Taip pat faktūriškai kūriau ir kostiumus. Savo atradimais ir sprendimais buvau patenkinta. Tačiau diplominio darbo vadovas Vytautas Palaima liepė viską perdaryti taip, kaip "Karaliaus Lyro" scenografiją ir kostiumus įsivaizdavo jis. Kilo konfliktas, kurio metu pareiškiau, jog diplominį darbą ginsiuos tokį, kokį sukūriau. Jei ir diplominių vertinimo komisija išbrokuos mano darbą, - kitais metais ginsiuosi iš naujo. Buvau tiesiog priblokšta, kiek tame diplominiame darbe jau per gynimą teigiamybių atrado recenzentė Olga Kulešova.

Kai diplominių scenografijos darbų vertinimai buvo atspausdinti "Literatūroje ir mene", mane išsikvietė tuometinis kultūros ministras ir įteikė pjesę "Stebuklingoji žolelė". "Jeigu scenografija patiktų Juozui Miltiniui, į Panevėžio teatrą būtumėt priimta visam laikui", - žadėjo ministras. Scenografiją kaleidoskopo principu sukūriau išradingai ir greitai. Viską dėmesingai peržiūrėjęs Miltinis pareiškė: "Rašyk pareiškimą priimti į darbą." Darbas Panevėžio teatre man daug davė. Tačiau buvo niuansų, dėl kurių, gavusi pasiūlymą, vis dėlto išvažiavau dirbti į Vilniaus jaunimo teatrą, o vėliau ir į Klaipėdą", - sakė p. Sofija.

Nuolatinio režisieriaus scenografė nesutiko

Labai svarbu, kad režisierius ir scenografas vienas kitą suprastų iš pusės žodžio, o kartais ir to nereikia. "Dažniausiai kurti scenografijos į KDT būdavau pakviečiama "ant greičio", kai ilgiems mąstymams tiesiog nebūdavo laiko. Užaugusi labai taupioje šeimoje, niekada nereikalaudavau prabangių medžiagų, stengdavausi sutaupyti ir kurdama dekoracijas. Meistrus, įgyvendinančius mano eskizus, reikėdavo prižiūrėti kiekvieną dieną.

KOSTIUMAI. Aktorės Valentina Leonavičiūtė (kairėje) ir Jūratė Jankauskaitė spektaklyje "Alisa Stebuklų šalyje" buvo padabintos tokiais Sofijos Kanaverskytės sukurtais kostiumais.

Bet ir tada kas nors būdavo ne taip. Nedrįsdavau reikalauti perdaryti. Vėlgi ekonomijos sumetimais. Manau, kad ir todėl scenografijoje likau vidutinybė. Nors gerų scenografijų, kostiumų tikrai esu sukūrusi. Bet dėl įvairių priežasčių spektaklis imdavo ir "nesuskambėdavo". Tuomet ir apie scenografiją niekas neprabildavo", - šiandien scenografės darbą vertina S. Kanaverskytė, nors ne kartą ir ne du buvo raginama rašyti scenografijos vadovėlį. "Ir to nepadariau, nors esu įsitikinusi - tikrai turėjau ką pasakyti", - sakė ji.

"Maštabiško" spektaklio taip ir neturėjau"

O to "maštabiško" spektaklio p. Sofija labai ilgėjosi. Kad kaip ir "Karaliui Lyrui" ji turėtų metus laiko - gerai išstudijuoti epochą, papročius, kostiumų ar aprangos detales.

"Tokia prabanga, deja, mane aplenkė", - apgailestavo ji.

"ŽEMAIČIŲ STIPRYBĖ". Šiam spektakliui scenografiją ir kostiumus kūrusi Sofija Kanaverskytė aktorius padabino iš skudurynų parinktais deriniais (principas - pigiai ir greitai), vieną kurių dėvėjo ir aktorius Česlovas Judeikis.

Bet tuoj visa nušvito, prisiminusi, kad vis dėlto į scenografijos aukso fondą pateko režisierės Aurelijos Ragauskaitės statyta "Gintaro paukštė". Bet tai buvo Vilniaus, o ne Klaipėdos teatre. Na, o aš iš savo smegenų dėžutės ištraukiau prisiminimus, kaip keitėsi Jūros šventės populiarūs kaukių karnavalai, traukiantys per visą miestą. Iki Sofijos viskas būdavo sprendžiama labai paprastai - kokia įmonė ar organizacija gauna eskizą pagaminti laivą su žvejais, traukiančiais tinklus, daugiausiai tai ir kita būdavo ideologizuota, - pagauta tiek žuvų, pagaminta tiek žuvų konservų dėžučių. Ant pačių įvairiausių konfigūracijų laivų iš kartono ar faneros - irgi skaičiai, kaip padidėjo žvejų laivynų bazės, atsispindėdavo ir "Lietuvos jūrų laivininkystės" darbo specifika. Ir jau KDT aktoriaus Broniaus Gražio scenarijaus išmonės vaisius, ką ir kaip darydavo tų organizacijų žmonės, "plaukiantys" su tais įvairių konfigūracijų laivais.

KARNAVALAS. Dėstydama studentams scenografijos kursą, dėstytoja sugebėdavo uždegti juos ir Jūros šventės karnavalo kaukėms kurti ir gaminti.

Būtent dėl to Jūros šventės karnavalai į gatves išviliodavo beveik visus klaipėdiečius pasižiūrėti, ką ten bendradarbis ar kaimynas veiks tame kartoniniame ar faneriniame laive. Kai Klaipėdoje susikūrė Vizualinių menų katedra, karnavalui S. Kanaverskytė sugebėdavo studentus uždegti kurti visai kitokio plano kaukes - keturi vėjai, jūrų pabaisos ar geruliai. Ir pati dėstytoja, ir studentai turėdavo gerokai palaužyti galvas, iš ko ir kaip visa tai padaryti. Nežinau, kiek aš teisi, bet su S. Kanaverskytės fantazija ir išmone, regis, Jūros šventės karnavalai iš tiesų tapo verti karnavalo vardo...

BALTIJOS KELIAS. 1988 m. KDT kolektyvas į Baltijos kelią važiavo su Sofijos Kanaverskytės batikos technika pagaminta vėliava. Vyčius tuomet su retomis išimtimis atpažindavo tik vyresniųjų karta.

"Dirbu, ką noriu"

Šiandien p. Sofija yra atitolusi nuo scenografijų, teatrinių kostiumų. Bet ne nuo paties teatro, su kuriuo ją sieja krūvos potyrių, džiaugsmų, kas be ko, ir nusivylimų. Bet... "Dabar dirbu, ką noriu", - išdidžiai pareiškė. Iš tiesų turi kuo didžiuotis, sukūrusi Lietuvos valdovų portretų seriją, Lietuvos didžiųjų portretų ciklą, skirtą Lietuvos šimtmečiui. Savo bute ji parodė ir siuvinėjamus knygnešio Jurgio Bielinio, dvasininko Motiejaus Valančiaus, lietuvius vedusio prie blaivybės, Simono Daukanto, kvietusio prie knygų ir mokslo, portretus. "Kažin ar be šių Lietuvos šviesuolių mes būtume išsaugoję teisę lietuviškai kalbėti ir rašyti?" - svarstė S. Kanaverskytė. O aš svarsčiau - kaip gera turėti tikslą ir jo siekti...

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2018 m. vasario išeina penktadieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".