Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (526)

Pokariu spalį pradėjus veikti teatrui, o, tiksliau, burti trupę, pirmasis pokarinis spektaklis "Eglė žalčių karalienė" buvo subrandintas 1946 m. liepą. Kadangi daugelis, skaitančių "Klaipėdos akvareles", žino, kaip miestas su griuvėsių krūvomis ir negyvomis išlikusių nesugriautų namų akimis atrodė visai ne iš nuotraukų, labai parūpo, - iš kur ir kokiu būdu scenografai, grimuotojai, butaforai sugraibydavo medžiagų dekoracijoms, kostiumams, suknelėms? Juk nieko parduotuvėse nebuvo. Taigi, iš kur tas rekvizitas spektakliams rasdavosi? Ilgamečio teatro direktoriaus Balio Juškevičiaus sūnus Andrius paklaustas, iš kur rasdavosi medžiagų spektaklių kostiumams siūti, teigė, kad teatras gaudavo paskyras iš miesto vykdomojo komiteto, Kultūros ministerijos. Vėliau į pagalbą teatrui tikriausiai ateidavo Prekybos valdyba, kuriai vadovavo Arkadijus Lichtinšainas.

AKSOMAI IR ATLASAI. V. Šekspyro "Romeo ir Džiuljeta" Klaipėdos dramos teatre buvo pastatytas 1955 m. Kiek ko iš teatralų klausinėjau, jau niekas nebežinojo, iš kur buvo atkapstytas aksomas ir atlasas kostiumams Romeo vaidmenį atlikusiam Vytautui Kancleriui.

Liemenukas

"Mūsų auksarankiai siuvėjai, butaforai buvo tokie kūrybingi, kad iš kokių skiaučių, atraižų gražiausias sukneles pasiūdavo. Bižuterija dažnai tekdavo pasirūpinti patiems. Karalienės vaidmeniui buvo susukti dideliausi žiedai iš... vielų. Spektaklio partneriui Romualdui Grincevičiui su tomis vielomis ranką įdrėskiau. Iki kraujo", - prisiminė režisieriaus Povilo Gaidžio atsirinkta iš bebaigiančiųjų Valstybinę konservatoriją kurso aktorė Nijolė Sabulytė. Režisierius dėl jos kūno sudėjimo, regis, buvo priskyręs amplua - gundanti, gal ir lengvo elgesio panelė. Tas "amplua" labai greitai išlindo, kai N. Sabulytei spektaklyje reikėjo šokti beveik striptizą. O kaip jį šoksi, kai daugelis aktorių, kaip ir paprasti miestelėnai, dėvėdavo apatines kelnaites su "načiosu" - pūkeliu. Na, neestetiškos, bet užtat medvilninės ir sveikos. Kaip čia neprisiminsi prancūzų dainininko Ivo Montano gastrolių SSRS... Jis, parduotuvėse pamatęs, kokį apatinį trikotažą dėvi tarybinės moterys, neatsilaikė pagundai jo prisipirkti įvairių konfigūracijų. Grįžęs į Paryžių, surengė parodą. Iki tolei buvęs SSRS draugas, tapo priešu. Per sovietinio radijo stotis buvo uždrausta transliuoti jo atliekamas dainas "Rudens lapai", "Paryžiaus stogai" ir daugelį kitų. Na, jaunoji karta, net nebegalinti įsivaizduoti, kas tai būtų nedidelių palapinių dydžio apatinis trikotažas su "načiosu", nelabai įsivaizduotų ir anuometinius moterų dėvimus liemenukus. O N. Sabulytei reikia šokti, tiksliau, imituoti šokančią beveik striptizą. Šiandien ji nežino, kas tarėsi dėl padoraus liemenuko prekybos bazėje. Teatro direktorius liepė ten nueiti jo išsirinkti. Liemenuko kaina aktorei pasirodė neįkandama. Kažin, ar tai galėjo būti Prancūzijoje siūtas liemenukas. Veikiau kokioje demokratinėje SSRS "partnerėje", - gal Vokietijoje, gal Čekoslovakijoje. Tai dėl kainos išdrįso pranešti direktoriui. "Liemenuką nupirko teatras", - kvatodama šiandien prisiminimais dalijasi p. Nijolė. Ji dar papasakojo, kaip aktoriai dažniausiai prieš premjeras, nebespėjant scenografams, butaforams, naktimis klijuodavo butaforinių gluosnių lapelius ar siūdavo karoliukus, kokardas prie suknių ir įmantrių galvos apdangalų.

KEPURAITĖ. Iš kur karoliukai, iš kur plunksnos? Jau niekas ir nebežino, iš kur rasdavosi "žaliavos" įspūdingiems scenos kostiumams. Taip buvo padabinta Barbora Radvilaitė - Marija Černiauskaitė iki tapdama karaliene.

Cementacija

Iki 1963 m. Klaipėdos dramos teatre jau buvo susiformavęs brandžių aktorių elitas, kurį tarsi trumpų distancijų bėgikai ugdė režisieriai Juozas Gustaitis, Romualdas Juknevičius, Vladas Limantas. Režisūros imdavosi ir patys teatro aktoriai Napoleonas Bernotas, Romualdas Grincevičius, Aleksandras Žadeikis. Kartais jiems pavykdavo, kartais gal ir nelabai. Ypač jei koks spektaklis teatrui buvo primetamas ideologų. Negali teigti, kad teatras ruseno, bet atvira teatrinio įvykio liepsna retai teįsiplieksdavo. Kai Vilniaus, Kauno teatrai nusigriebdavo dramaturgijos pasaulinę grietinėlę, Klaipėdoje rasdavosi tik jos atšvaitai. Taip, talentingų aktorių Klaipėdoje nestigo, bet trumpų režisūros distancijų bėgikai gal tiesiog nespėdavo "įsikirsti", kad ir Klaipėdoje įmanoma statyti pasaulinio garso dramaturgų pjeses. Kaip tai Panevėžyje darė Juozas Miltinis. 1956 m. Valstybinė konservatorija buvo parengusi visą aktoriaus meistriškumo kursą Marijampolės dramos teatrui. Atidirbę pagal paskyrimą priklausančius trejus metus, artistai dairydavosi, kur pabėgti. 1962 m. vis dėlto Marijampolėje tebedirbo kurso didžioji aktorių dalis. Jau subrendusių, jau prisirpusių. 1962 m. Marijampolės teatras buvo uždarytas, o jame likusių aktorių "desantas" 1963 m. permestas į Klaipėdos dramos teatrą. Tais pačiais metais, 1958-aisiais, baigęs LSSR konservatoriją, 1963 m. Lunačiarskio teatro meno instituto Režisūros fakultetą Maskvoje, po Klaipėdos saule pasirodė ir ką tik "pakrapytas" režisierius Povilas Gaidys. Su juo prasidėjo Klaipėdos dramos teatro atgimimas. "P. Gaidžio režisūrai būdingas konceptualumas, komizmo ir dramatizmo dermė, teatrališkumas ir improvizacija, parodija ir sąmojis, ypač artimas satyros, grotesko, komedijos, tragikomedijos žanras", - kaip teigiama oficialiuose šaltiniuose apie jo darbus. Apskritai teatro menas yra tokia substancija, prie kurios turi prisiliesti pats, - akimis, ausimis, uosle, patirti jausmus. Jų negali nei nufilmuoti, nei nufotografuoti. Tik jausti. Širdimi jausti. O ką pajautei, irgi žodžiais nenusakysi. Kaip, tarkime, paskutiniame Maestro režisuotame spektaklyje "Elzės žemė". Įsivaizduokite sau - Klaipėdos dramos teatre jau žiba savos žvaigždės, o iš Marijampolės atbrazdinamas darbo ištroškęs aktorių "desantas", tarp kurių ir Jūratė Jankauskaitė, ir Helena Gaigalaitė, ir Bronius Gražys, ir Vytautas Paukštė, ir daugelis kitų, vėliau drebinusių Klaipėdos teatrinę padangę. Ir jaunas režisierius P. Gaidys. Kaip sucementuoti į vieningą šeimą, kaip suderinti jau turinčius savo amplua. Arba atvirkščiai - išderinti tuos amplua, aktoriuje randant visai kitų talento spalvų. Atrodytų, P. Gaidys kaip rentgenas skrosdavo aktorių esybę. Ir labai dažnai epizodiniuose vaidmenyse jie suspindėdavo taip, kad pritemdydavo pagrindinių vaidmenų atlikėjus. Arba stodavosi ant to paties laiptelio greta. "Inauguracinis" p. Gaidžio režisuotas spektaklis Klaipėdos dramos teatre buvo Vsevolodo Višnevskio "Optimistinė tragedija". Į spektaklio premjerą buvo atvykusi režisieriaus pedagogė Marija Knebel, vėliau tame pačiame teatro meno institute Maskvoje užauginusi ir kitą Lietuvos teatro šviesulį režisierę Dalią Tamulevičiūtę. Nors "Optimistinė tragedija" ir buvo ideologizuota, bet jau ideologizuota kitaip. Kai žiūrovas už "pagrindinio plano" turėjo matyti visai kitus planus. Ir suvokti, ką jais norėjo pasakyti tiek pjesės autorius, tiek režisierius. Šiame spektaklyje pirmuoju smuiku griežė Vytautas Kancleris. O visai netrukus buvo K.Gocio "Karalius Elnias", kuriame visai kitomis spalvomis nei, tarkim, "Gylys" sužibėjo Balys Barauskas. Į Klaipėdą spektaklių žiūrėti jau pradėjo važiuoti ir sostinės teatralai, kritikai, o ir šiaip teatro meno garbintojai. Bet apie tai - kitą penktadienį.

Bus daugiau