Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (524)

Taigi, pokariu spalį pradėjus veikti teatrui, o, tiksliau, burti trupę, pirmasis pokarinis spektaklis "Eglė žalčių karalienė" buvo subrandintas 1946 m. liepą.

"Eglė žalčių karalienė"

"Teatras dėl cenzūros ir represijų labai kentėjo. Deja, 1949 metais dėl ekonominių priežasčių ir dėl to, kad statomi spektakliai neatitiko sovietmečio ideologų lūkesčių, muzikinės trupės veikla buvo sustabdyta. Juk pirmasis spektaklis buvo Jono Švedo muzikinė pasaka "Eglė žalčių karalienė", kuris buvo itin kritikuojamas kaip nesovietinio teatro veikalas", - teigia muzikologė Daiva Kšanienė. Šis spektaklis Klaipėdoje tapo dideliu įvykiu. Karo ir pokarinių nepriteklių išvarginti žmonės troško gėrio ir grožio. O juos kankino nerimas ir baimės būti represuotiems ir ištremtiems. Dar blogiau - nukankintiems ar sušaudytiems. Tiesiog likimo ironija, kad Klaipėdos teatro buriami aktoriai, tiksliau, dauguma jų, buvo apgyvendinti KGB pastato pašonėje S. Nėries gatvėje. Nors namus skyrė erdvių kiemų teritorijos ir stora mūrinė siena, tačiau namo gyventojai aktoriai girdėdavo šunų skalijimus. Matydavo ir suformuotas represuotųjų kolonas, kurias varydavo į geležinkelio stotį. Nors tai paprastai vykdavo naktimis. Visi į Klaipėdą suvažiavę aktoriai buvo baigę smetoninės Lietuvos gimnazijas, kai kurie Vilniaus ar Kauno teatrų aktorių ugdymo studijose susipažinę su scenos meno pagrindais. Žinoma, ir su tų miestų teatrine publika. Klaipėdoje toji publika labai skyrėsi. Juk į Klaipėdą pokariu suplūdo toli gražu ne kelių kartų Lietuvos inteligentai. Bet ir kaimų berneliai, mergužėlės, savo tėvų auklėti ne tik sunkiu darbu, bet ir šeimoms prieinamu grožiu - rūtų darželiais, buities mediniais drožiniais - stiebėsi to grožio ir gėrio link mieste. Juk beveik prie kiekvieno Klaipėdos namo, tapusio "komunalke", rasdavosi rūtų darželiai, susodinti panelių, dirbančių žuvies konservų, "Gulbės" ar "Trinyčių" fabrikuose, statybose. Kiemuose rasdavosi ir mediniai suolai, išskaptuoti kokio žvejybos uosto kroviko. Nors Klaipėdos atvykėliai buvo gerokai atmiešti atvykėliais iš, kaip tuomet buvo įvardijama, plačiosios tėvynės, tarpukario Lietuvos vertybės tebebuvo puoselėjamos. Todėl, kai buvo pastatytas pirmasis spektaklis "Eglė žalčių karalienė", kone kiekviena šeima veržėsi jo žiūrėti. Ir tas spektaklis žiūrovams buvo jau ne vien pasaka, bet ir realybės atspindys: "Žilvine, Žilvinėl, jei tu gyvas ? atplauk balta pieno puta, jei negyvas ? juoda kraujo puta!" Juk jau daugelis buvo iš subyrėjusių šeimų: kas su frontu pasitraukė į Vakarus, kas, siaučiant represijoms, gyvuliniais vagonais išgabenti į Sibirą. Pirmosios žinios, laiškai iš į Vakarus pasitraukusiųjų pradėjo pasiekti tik po Josifo Stalino mirties. Žinios iš gulagų kažkaip Lietuvoje likusius pasiekdavo, nors daugelis barakuose už spygliuotų vielų buvo sutalpinti be teisės rašyti laiškus. Tad tosios baltos ir juodos kraujo putos daug kam asocijuodavosi su artimaisiais tiek Vakaruose, tiek Sibiro platybėse. Ar dar gyvi?..

KOSTIUMAI. Šitoje nuotraukoje scena iš 1955 m. pastatyto V. Šekspyro "Romeo ir Džiuljetos" (V. Kanceris ir M. Černiauskaitė). Iš kur būdavo prasimanoma medžiagų kostiumams siūti totalinių nepriteklių metais? Nuotrauka iš MLIM fondų.

Žilvinas ir Eglė

Vienas pirmųjų į Klaipėdoje buriamą teatro trupę 1945 m. dirbti atvyko Klaipėdos dramos teatro legenda tapęs Vytautas Kancleris. Jam ir buvo patikėtas Žilvino vaidmuo. Galima sakyti, kad aktorius su tuo vaidmeniu ilgam suaugo - kai tiktai prireikdavo "lietuviško akcento", jis ir Angelė Petkevičienė - Eglės vaidmens pirmoji atlikėja - būdavo siunčiami pasitikti "aukštų svečių", kaip tuomet buvo vadinami partijos sekretoriai, vizitatoriai iš Vilniaus ir Maskvos. Vėliau Angelė Petkevičienė iš aktorių gretų pasitraukė. O V. Kancleris toliau "žilvinavo" ir Jūros šventėse, kai prasidėjo karnavalai. Vėliau jis tapo miesto simboliu Neptūnu.

Klaipėdos publika

Kiekvienas, jau Klaipėdoje gimęs, dabar garbaus amžiaus klaipėdietis gali valandų valandas aiškinti, kokį vaidmenį Klaipėdos dramos teatras yra suvaidinęs jo gyvenime. Taip, pokarinė Klaipėda, virtusi griuvėsių krūvomis, labai stokojo kultūrinių tradicijų. Aiškinti netenka, - visi žinome, kad jų nebuvo iš ko perimti. Taip, gausiai besikuriančiuose kultūrnamiuose saviveikliniai kolektyvai rengdavo koncertus. Bet jie buvo tokie ideologizuoti, tokie prasilenkiantys su lietuviškomis tradicijomis. Tik gerokai vėliau, nei buvo pradėjęs veikti teatras, buvo buriami mišrūs, moterų ir vyrų chorai, tautinių šokių kolektyvai. Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad jų kūrimas buvo skatinamas ir valdžios. Bet repertuaras irgi jos buvo prižiūrimas. Į chorus žmonės būdavo varu suvaromi. O giedoti himnus partijai ir vyriausybei ne vienam būdavo tarsi peilio ašmenys, turint omenyje į gulagus išvežtus artimuosius... Nors teatras irgi būdavo ideologų labai prižiūrimas organizmas, tačiau repertuare vis dėlto atsirasdavo spektaklių, kuriuos klaipėdiečiai labai pamėgdavo. Ir į teatrą žmonės eidavo beveik kaip į bažnyčią. Klaipėdos dramos teatras, kaip ir šiais laikais, buvo išsiugdęs ir prisitraukęs savo žiūrovus. Tačiau būdavo ir "užpirktųjų" spektaklių, kai kokia žvejybos, statybos organizacija ar kolūkis kokia proga savo darbuotojus pamalonindavo bilietais už dyką. Ne vieno tokio "užpirktinio" spektaklio liudininke yra tekę būti. Stebėdavausi, kaip artistai scenoje tai ištveria... Ypač gyvas prisiminimas iš spektaklio "Keistuolė misis Sevidž", į kurį sudardėjo žvejybos laivyno jūreiviai. Ką tik buvo prasidėjusi boloninių lietpalčių mada. Ir kiekvienas save gerbiantis jūreivis kažkokiais būdais jį įsigydavo. Tuomet žvejybinių laivų "užėjimai" į užsienio jūros uostus būdavo labai reti. Turbūt tuos lietpalčius jūrų liūtai pirkdavo "Albatrose" už tokius popierinius pinigėlius bonas, kurios atstodavo valiutą. Taigi, į spektaklį jūrininkai sugužėjo nenusivilkdami tų "bolonkių", - juk tai proga pasididžiuoti prieš tuos, kurie jų neturi. Dar prieš spektaklį teatro parteryje ir balkonuose baisiausias čiužesys. Jis nenurimo ir spektakliui prasidėjus. Nes kas antras jūreivis, matyt, teatro bufete buvo "apsiforminęs" šampano buteliu. Šiaip jau šampanas buvo deficitas. O teatro bufete - prašom. Apskritai, teatro bufetas buvo išskirtinis, nes jame buvo galima nusipirkti ir, ak, ak, apelsinų, saldainių, kokių nebūdavo parduotuvėse. Taigi, prasidėjus spektakliui, "bolonkių" čiužesys nenutilo, o dar labiau suintensyvėjo, nes "apsiforminusieji" pradėjo tarsi fejerverkais poškinti šampano kamščiais. Artistai scenoje sutrikę, bet bando tęsti spektaklį. Degiau iš gėdos. Ir iš visos širdies troškau, kad kas nors praneštų - dėl techninių kliūčių spektaklis baigtas. Tačiau aktoriai, čežant "bolonkėms", pokšint šampano kamščiams, atkakliai jį tęsė. Palyginti su žvejais, kolūkinė publika buvo kur kas dėkingesnė - jiems aktoriai scenoje buvo dievai. Kaip ir daugeliui klaipėdiečių.

Anonsas

Eidami į teatrą, žavėdamiesi aktorių, režisierių, scenografų talentais, retai kada susimąstome, kad teatras nėra vien tai, ką regime scenoje. Teatras - tai ir didelis ūkis su savo įrenginiais, o kadaise - krosniniu šildymu, dekoracijų ir siuvimo cechais, transportu, kuris buvo taip reikalingas pokariu važiuoti į gastroles. Kas buvo tie auksinių rankų siuvėjai, sugebėję iš skiaučių pasiūti karalių drabužius, kas buvo tie "ūkininkai", atsakingi už dekoracijų dirbimą, jų statymą? Iš kur teatre rasdavosi medžiagos artistų kostiumams siūti, faneros dekoracijoms, bižuterijos, perukų? Juk nieko parduotuvėse ir už rublius negalėjai pirkti. Iš kur rasdavosi tiuliai, kurpaitės ir daugelis materialių dalykų, reikalingų efemeriškam scenos menui? Bandysime tai atkapstyti kitą penktadienį.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d. Dabar ciklo rašiniai spausdinami penktadieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".