Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (517)

Panelė Eleonora į Klaipėdą atvažiavo su paskyrimu - ką tik baigusi Pedagoginį institutą, buvo paskirta Maksimo Gorkio vidurinėje mokykloje moksleivius mokyti vokiečių kalbos. O tos kalbos specialistų reikėjo ir ideologizuotame jūrininkų interklube, kuriame po pamokų vakarais pradėjo bendradarbiauti. Mat, atplaukus užsieniečių laivui, vadinamojo interklubo darbuotojai "nešdavo" vizitus į laivus, kviesdami jūreivius laisvalaikį praleisti Interklube. Jeigu laivas į Klaipėdos uostą atplaukdavo ne pirmą kartą, jūrininkai puikiai žinodavo, kur jiems eiti ir ko jiems reikia. Daugelis rinkdavosi ne interklubą su biliardo kamuoliais ir nuobodžiomis paskaitomis apie nuostabų sovietinį gyvenimo būdą, o vadinamosios 16-osios divizijos mergeles, kurias "pakabinti" galėjo "Klaipėdos" ar "Žuvėdros" restoranuose. Tačiau į interklubą jie vis tiek turėdavo užsukti, - restoranuose markėmis, svarais sterlingų, frankais ar doleriais neužsimokėsi. Reikėdavo rublių. Jeigu pakeliui į interklubą, kur ir tebuvo vienintelė Klaipėdoje oficiali valiutos keitykla, koks prie uosto vartų "dežuruojantis" valiutos "keitėjas" už skverno nepačiupdavo, į interklubą ateidavo. O jame valiutą į rublius keisdavo Eleonora Voitkevič.

PATIKIMIAUSI. Stasys Černiauskas kiekvienam savo pavaldiniui taikydavo savo matą. Per savo jubiliejų Valstybinio banko Klaipėdos skyriaus valdytojas išreiškė pageidavimą nusifotografuoti su, jo vertinimu, patikimiausiais, tarp kurių buvo ir valiutos Interklube keitėja Eleonora Voitkevič (trečia iš dešinės).

Be apsaugos ir inkasatorių

"Taip susiklostė, kad interklubo vadovė ruošėsi iš Klaipėdos išvažiuoti, nes jos vyras pagal paskyrimą Klaipėdoje atidirbo trejus metus, ir jie troško kuo greičiau grįžti į Leningradą, iš kurio buvo kilę, ten mokslus baigę. Interklubo vadovė buvo ir valiutos keitėja. Kažkodėl ji nusprendė, kad aš tinkama toms "bankinėms operacijoms" tęsti po jos. Sąlygos tiko - dienomis pamokos mokykloje, vakarais - bendrauti su jūrininkais, kurie pageidauja ir valiutos pasikeisti. Jos reikėdavo netgi tiems, kuriems mergužėlės mieste nerūpėjo,- interklubo bare už gėrimus irgi būdavo atsiskaitoma rubliais. Taigi, kontoros vadovė mane ir nulydėjo pas Valstybinio banko Klaipėdos skyriaus valdytoją Stasį Černiauską. Pas jį ir sutarėm dėl pusės etato. Ką vakarais iškeisdavau, kitą rytą paprastoje rankinėje nešdavau į banką. Kai po kažkokių machinacijų Odesos interklube į mūsiškį atvyko tikrintojai iš Maskvos, kilo nemažas skandalas, kai jie sužinojo, jog nėra inkasatorių, o aš be jokios apsaugos tapenu į banką kartais su labai nemažomis valiutos sumomis. Tuomet ir buvo skirtas visas etatas valiutos keitėjui. Stasys Černiauskas mane ragino apsispręsti, netgi agitavo: "Kol jauna, gali spraigyti po laivus, o ateis diena, kai į juos užkopti bus sunku. Siūlau vis dėlto rinktis valiutos keitėjos visą etatą",- ragino jis. Jo gyvenimiška logika mane įtikino. Sutikau. Tuo labiau, kad jau ir inkasatoriai atvažiuodavo, ir man nebereikėdavo drebančiomis kinkomis į banką tipenti",- savo darbinę biografiją klostė p. Eleonora, S. Černiausko vadovaujamame banke, kuriam priklausė valiutos keitykla Interklube, išdirbusi iki 1994 m.

Nuostabus žmogus

Pasak p. Eleonoros, S. Černiauskas buvęs nuostabus žmogus, nepripažinęs kastų: "Jam vienodai rūpėjo ir valytojos, ir kiemsargio reikalai. Ir banko mechanizmas tiksėjo kaip šveicariškas laikrodis netgi tuomet, kai prasidėjo permainos Lietuvos gyvenime. Jis sovietmečiu buvo pelnęs puikią reputaciją, kurios sutepti nepajėgė ir sparčiai besirandantys "naujieji lietuviai",- tvirtino ji.

BE PROGOS. Stasio Černiausko našlė p. Alytė saugo daug nuotraukų, kurios darytos pačiomis įvairiausiomis progomis. O štai E. Voitkevič (kairėje) turi nuotrauką, kuri su banko valdytoju daryta be jokios progos su dar viena šio banko buvusia tarnautoja Gema Treikleryte. Nuotraukos iš Eleonoros VOITKEVIČ archyvo.

Kokia reputacijos kaina?

"Viskas turi savo kainą",- teigia išminčiai. S. Černiausko reputacija - taip pat. Juk Klaipėdos išmintingoji valdžia, prisidengdama įvairiausiais figos lapeliais, sovietmečiu vykdė daug nelegalių statybų. Tarp jų ir Klaipėdos dramos teatro rekonstrukciją, kuri valdžiai Vilniuje ir Maskvoje buvo pateikta kaip remontas. "Kai aš 1984 metais buvau paskirtas teatro direktoriumi, to teatro bebuvo likę trys sienos, viskas išgriauta, aktoriai - kuris kur. Lėšų teatro remontui, o iš tiesų statybai nebuvo. Mat visoje SSRS galiojo direktyva - jokių kultūrinių objektų statybų, - visos lėšos joms buvo išnaudotos objektams 1980 metų olimpiadai Maskvoje. Bet šiokia tokia landa buvo - remontams lėšų vis dėlto buvo skiriama. Ta landa ir buvo naudojamasi. Su Vykdomojo komiteto pirmininko Alfonso Žalio įgaliojimais važiuoju kaulyti pinigų į Vilniaus ministerijas. Buvo prisakyta be pinigų negrįžti. Prasimalęs dvi savaites Vilniuje ir nieko nepešęs, dundu į Maskvą. Kaulyti sekėsi labai sunkiai, bet pinigų "remontui" pradėjome gauti. 1987 metais, kai teatras buvo praktiškai pastatytas, užgriuvo komisija iš Maskvos patikrinti, kaip tos lėšos, skirtos remontams, panaudojamos. Aptikus ne teatro remontą, o statybą, kilo didžiulis skandalas. Vykdomojo komiteto pirmininkui Alfonsui Žaliui buvo įpaišytas papeikimas. Stasiui Černiauskui - taip pat. Komisija labai stebėjosi, kad banko panosėje vykdoma statyba, o ne remontas, o banko skyriaus, per kurį tekėjo lėšos, valdytojas to neįžiūrįs, lengva ranka pasirašęs "vekselius" visai ne pagal paskirtį. "Na, per langus matau, kad teatras remontuojamas, o kad jis statomas, nematau", - bandė išsisukinėti Valstybinio banko Klaipėdos skyriaus valdytojas. Bet tai nuo papeikimo neapsaugojo",- pasakojo Klaipėdos dramos teatro tuometinis direktorius, o iš esmės lėšų išmušinėtojas Aleksandras Nagys. Jis prisipažino, kad visa tai jam kainavo infarktą. "Statant teatrą, turbūt daugiau gyvenau Maskvoje, nei Klaipėdoje. Savaitėmis laukdavau valiutos įrenginiams iš Vokietijos, Vengrijos įsigyti. Valiutos reikėjo ir atvykstantiems iš tų šalių įrenginiams ir technikai sumontuoti, specialistų atlyginimams mokėti. Deja, rekonstruoto teatro iškilmingas atidarymas vyko jau be manęs",- apgailestavo A. Nagys. Manyčiau, panašių istorijų galėtų papasakoti ir kitų Klaipėdos įmonių, organizacijų vadovai, rizikavę ne tik dėl nelegalių statybų, bet ir pramonės vystymo. Ne be S. Černiausko išminties, tvarkant finansinius reikalus, buvo pastatyti Jūrų ir Laikrodžių muziejai, Paveikslų galerija, Vasaros estrada, Dviračių trekas, Ledo maniežas, Žvejų kultūros rūmai, geležinkelio stotis. Kai su pagarba ir dėkingumu minim ir skaičiuojam Alfonso Žalio nuopelnus Klaipėdai, turėtume minėti ir jo sutelktą komandą, kurioje būtent labai tvirtas ir labai svarbus ramstis buvo Lietuvos valstybinio banko Klaipėdos skyriaus valdytojas S. Černiauskas, puikiai išmanęs ir įvaldęs biurokratinę finansų valdymo sistemą. Bet kuriuo atveju - paskolos baldų ar "Gulbės" fabrikams vystyti, lėšos inventoriui švietimo įstaigoms įsigyti - jų vadovai mindavo Turgaus gatvės bruką, eidami į banką. Lėšų gal ne visada pavykdavo "išsunkti", bet patarimų, kaip "prasisukti" S. Černiauskas visada turėdavo. Ir bendromis pastangomis jų rasdavosi. Kad ir namų statybos kombinato sporto salės kompleksui, veikiančiam ir šiandien. O tas kompleksas užgimė… kaip namų statybos kombinato dar vienas cechas. Ne be S. Černiausko biurokratinių finansinių vingrybių išmanymo. Bet visa tai buvo susiję su didele rizika būti sunaikintam. Prarasti postą - ne didžiausia bausmė. Už tokius ir panašius dalykėlius, pasitaikydavo, sodindavo ir į kalėjimus. Ir S. Černiauskas tai puikiai žinojo. Bet rizikuodavo. "Kas nerizikuoja, negeria šampano",- sovietmečiu buvo labai paplitęs posakis, prisimenamas ir dabar. Netgi jaunosios kartos, jau išaugusios, išsilavinusios nebe sovietmečiu, jį pasigavo. Juk, pradėdamas verslus, dažnas nežino, kaip jie susiklostys…

Anonsas

Kitą savaitę - kaip banko valdytojui sekėsi jau nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje - juk viskas keitėsi. O S. Černiausko sutuoktinė Alytė papasakos, kaip jau "naujaisiais laikais" Černiauskas neparvažiavo namo nauju automobiliu ir su "čemodanu" pinigų...

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".