Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (51)

Miesto istorijos štrichai

Šiandien beveik sukanka metai (trūksta dviejų dienų), kai "Vakarų eksprese" pradėjome tęstinį ciklą "Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės". Šį pirmadienį pratęsime pradėtą pasakojimą apie Herkaus Manto gatvės 22-ojo namo (buvusios "Bangos" kavinės dalis) gyventojus.

Gal ir dėl to gyvenimo "Bangos" kepyklos pašonėje, gal ir dėl tų bandelių, kurių Rimutė Butkutė tikriausiai nusinešdavo ir mokyklon, nebūtinai iškaulytų, pirktų - juk jos tekainavo viso labo septynias kapeikas, - Kristijono Donelaičio vidurinės mokyklos klasės draugai Rimutę dažnai užuot šaukę Butkute, "apsirikdavo" ir pavadindavo bulkute.

Deja, deja, ir tarybiniais metais gal ne taip ryškiai, kaip šiandien, tačiau egzistavo visuomenės susisluoksniavimas. K. Donelaičio vidurinė mokykla buvo laikoma draugų-ponų vaikų lavinimosi įstaiga.

"Ir mūsų klasėje didžioji dauguma buvo tarybinių ponų atžalos. Vaikų iš darbininkų šeimų tebuvome keletas. Ir tuos skirtumus labai gerai jausdavome: jie gražiau apsirengę, skaniau ir įvairiau pavalgę, jie ir bendraudavo tarpusavyje. Negalėčiau teigti, kad buvome užgauliojami ar ignoruojami, tačiau neregimą, nepabrėžiamą atskirtį klasėje jausdavome. Matyt, tai "užuosdavo" ir mūsų mokytojai", - prisiminė Rimutė.

Todėl ji su ypatinga šiluma minėjo mokytojas seseris Šerelytes - matematikę Janiną, chemikę Albiną. Pasak Rimutės, jos labai pedagogiškai, o gal tiesiog žmogiškai palaikydavo vaikus iš "nekilmingų" šeimų ir labai taktiškai "nusodindavo pasikėlusius".

L. Butkienė (kairėje) buvo geriausia limonado sirupo virėja alaus darykloje "Švyturys".

Susilaukti pagyrimo iš Šerelyčių (šios mokytojos, kaip ir daugelis kitų Klaipėdos mokyklų šviesuolių pedagogų, pamirštų, pasmerktų baisiam skurdui, vertos atskiros monografijos) buvo tolygu gauti garbės raštą iš mokyklos direktoriaus rankų. Su didele pagarba buvusi Herkaus Manto g. 22-ojo namo gyventoja kalbėjo ir apie kitą mokytoją - Benediktą Gaižauską.

Kupažistė

Keturių vaikų mama Liucija Butkienė nebuvo vien mama. Ji buvo pripažinta geriausia kupažiste "Švyturio" alaus darykloje. Žodį "kupažistė" Rimutė gerai prisiminė, bet ką jis reiškia, patikslino tik tiek: mama buvo pripažinta geriausia sirupo limonadui virėja.

Tarptautinių žodžių žodynas žodį "kupažas" aiškina taip: "įvairių rūšių kokio nors maisto produkto, pvz., vyno, arbatos, maišymas tokia proporcija, kad būtų gautas geriausių savybių produktas arba pašalinti kurios nors vienos rūšies trūkumai". Taigi L. Butkienė buvo savotiška Džuljeta Armonienė. Tik ne alaus, bet limonado gamybos srityje.

O Rimutė pamena, kaip, nuėjusi pas mamą į darbą, matydavo prie telferio prikabintus slenkančius cukraus maišus. Jiems priartėjus prie sirupo virimo katilo, mama prakirpdavo maišus. Ir jų turinys prasmegdavo dideliame katile. Kaip ir ką dozuodavo geriausia kupažiste pripažinta mama, Rimutė jau nepamena.

Rimutės tėtis Pranas Butkus taip pat kurį laiką triūsė "Švyturio" alaus darykloje. Vėliau darbo susirado "Sirijuje".

Slėptuvių buvo daug

Kiekvieno Klaipėdos senamiesčio kvartalo vaikai nusižiūrėdavo vietas žaidimams. "Bangos" kavinės pašonėje gyvenusi Butkų šeimyna kiemo praktiškai neturėjo. Tad Butkutės bėgdavo į gretimų namų kiemus. Rimutė buvo labai susidraugavusi su Regina Šoryte iš Herkaus Manto 28-ojo namo. Jį nugriovus, buvo pastatytas prekybos valdybos pastatas (dabar apygardos teismas). Tačiau netgi prabėgus tiek metų, Rimutė pamena didelį Šorių buto prieangį, kuriame mergaitės išsidėliodavo visą savo turtą - ant popieriaus išsipaišytas lėles ir lygiai taip pat išsipaišytus joms drabužėlius.

Kai atsibosdavo rengti lėles, mergaitės lėkdavo į Karininkų namų (šiandien - Klaipėdos koncertų salė) skverelį. Čia būdavo žaidžiama "namais", užsibrėžiant teritorijas ir jas apstatant "baldais" iš bet kokių rastų medžiagų - plytų, akmenų, medžio šakų.

Butkų sūnūs Petras ir Jonas domėjosi visai kitais dalykais. Tarp kavinės "Banga" pastato ir gretimo namo (dabar restauruojama "Lūja") buvo slėptuvė su cemento laipteliu prie durų ir metaliniais vartais. Smalsūs berniūkščiai, apimti atradimų aistros, po tą slėptuvę, besitęsusią iki Ligoninės gatvės, šmirinėdavo gana dažnai. Deja, ji sunaikinta, kai šioje vietoje prasidėjo statybos.

Kultūros paveldo departamento Klaipėdos padalinio atstovo Laisvūno Kavaliausko teigimu, minėta slėptuvė buvo sujungta su kita, esančia M. Mažvydo alėjoje. Jo teiginį patvirtino ir jau minėta rašinyje Rimutės vaikystės draugė Regina Šorytė-Jocienė, išdrįsusi į tą slėptuvę įlįsti. Smalsuoliai toje slėptuvėje atsitrenkdavo į geležinius vartus, kuriuos atvėrus buvo galima tęsti kelionę alėjos link.

L. Kavaliauskas pažymėjo, kad tokių dar išlikusių slėptuvių Klaipėdoje atradęs penkiolika. Ruošiantis karui, jas vokiečiai statė galvodami apie gatvės mūšius, kai šaudydami ar atsišaudydami kareiviai turėtų kur pasislėpti. Gal buvo galvojama ir apie civilių gyventojų saugumą, kad šie turėtų kur glaustis nuo iš lėktuvų metamų bombų.

Kitą pirmadienį nersime jau į kitą namą - Grįžgatvio g. 6-ąjį. Jis šiandien gražiai restauruotas, o prieškariu jame buvo žydų mokykla.

Gražina JUODYTĖ