Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (508)

Apie Simpsonų dinastijos gyvenimą Mėmelyje pasakota ankstesnėje "Akvarelėje". Primenu, kad nuo Simpsonų per Didįjį gaisrą 1854 m. nesudegusių sandėlių, kuriuose sėkmingai išliko brangūs indigo kroviniai, o juos sėkmingai pardavus prasidėjo pirklio Henriko Šlymano žygis link Trojos lobių.

Na, o šiandien toliau pasakojame, kaip ir kuo gyveno Laimos ir Vytauto Šliogerių šeima name pačioje Klaipėdos širdyje - Teatro aikštėje. Jau anksčiau minėta, kad V. Šliogerio tėvas - Vaclovas Šliogeris - buvo Antano Smetonos adjutantas, o L. Šliogerienės tėtis - Napoleonas Bernotas - už Stalino karikatūrą "Kario" žurnale ištremtas į Archangelsko konclagerį.

Prisipažinimas mylint - Rotušės bokšte

Kai jau baigusi Kauno politechnikos institute studijuoti architektūrą L. Bernotaitė, būsimoji Šliogerienė, pradėjo dirbti Kauno projektavimo institute, viena pirmųjų užduočių jai buvo suprojektuoti besikuriančio Rumšiškių muziejaus administracinį pastatą. Suvokdama įpareigojimo svarbą, panelė Laima nusprendė, kad reikėtų pasitarti su kurso draugu, kuris dirbo Restauravimo institute. Besikalbant su juo, prašmėžavo Vytautas Šliogeris, kuris labai susidomėjo aptariamu objektu. "Mane iš karto pakerėjo jo enciklopedinės žinios ir tarsi iš gausybės rago pasipylę patarimai. Kai pasakiau, kad norėčiau susipažinti su Rumšiškių aplinka, Vytautas iš karto pasišovė ten lydėti. Po kelių dienų nuvažiavome, jis dar labiau mane stebino giliomis žiniomis, erudicija. Po Rumšiškių apžiūros Vytautas pakvietė mane pasidairyti į Kauną iš Kauno rotušės bokšto", - apie pirmąją pažintį su būsimuoju vyru pasakojo p. Laima. Tame bokšte Vytautas prisipažino mylįs... "Taip iš karto?" - kiek nustebino staigus sprendimas. "Na, taip, va, iš karto..." - šypsojosi netrukus ir ištekėjusi už "enciklopedijos" Laima Bernotaitė-Šliogerienė.

"ENCIKLOPEDIJA". Vytautą Šliogerį "enciklopedija" vadindavo ir tebevadina ne tik jo sutuoktinė. Tuo buvo įsitikinę ir jo kolegos, ir jo gausus bičiulių būrys. Ko paklausi, tą ir gausi. Turėdamas gilius architektūros, inžinerijos, kultūros žinių pagrindus, jas klostė ne iš kepurės. Gausioje knygų bibliotekoje, kurioje buvo ir tarpukario Lietuvoje išleistų ir stebuklingai išsaugotų knygų, jis bemat išsitraukdavo reikalingiausią savo argumentams iliustruoti ar paremti.

Pasirinkimas

L. Šliogerienė patikino, kad architekto darbas jai labai patiko: "Nėra geresnės specialybės nei architektūra. Tai - kūrybinis darbas, man patinka projektavimo etapas ir po to - realizavimo. Matai, kaip idėjos realizuojamos, su tokiu jauduliu važiuodavau ir tebevažiuoju apžiūrėti, kaip įgyvendinama. Be to, tai, ką mes, architektai, sukuriame, išlieka šimtmečiams", - ne be pasididžiavimo kalbėjo ji. Ir tai grįsta daugiamete ypatingų objektų projektavimo patirtimi. Vienas paskutiniųjų - Palangos kurhauzas, kurį atkuriant taip skrupulingai buvo laikomasi autentikos, pradedant durimis, baigiant jų ir langų rankenomis bei interjero lipdiniais. O tuomet, dirbdami Kaune, Laima ir Vytautas Šliogeriai savo darbu atkreipė specialistų dėmesį. Ir jie gavo du kvietimus - karjerą tęsti Vilniuje arba... Klaipėdoje. "Aš užaugusi Klaipėdos Ramiojoje gatvelėje, nuolat "sirgau" nostalgija uostui, žinoma, jūrai. Vytautui, užaugusiam Kauno Žaliakalnyje, Klaipėda taip pat nebuvo visiškai svetimas miestas. Tuo labiau kad mudviem jau buvo žadamas ir dviejų kambarių butas uostamiestyje. Tai gal ir buvo svarbiausias motyvas apsispręsti - važiuojame į pajūrio miestą", - prisiminė p. Laima.

Neįkvepiantis peizažas

Į dviejų kambarių butą Naujakiemio gatvėje pora atsikraustė vasarą. "Pirmiausiai, ką padarėme, net neišpakavę kraustynių dėžių, - užsidėjome kuprines, ir pėsti keliavome per Neringą. Jau žinojome, kad būsime "įkinkyti" į Jūrų muziejaus objektų projektavimą. Tad tokiu būdu keliaudami norėjome įsijausti į stebuklingą Neringos gamtą, peizažus vienoje ir kitoje Kuršių marių pusėje", - vieną iš kelionės per Neringą pėsčiomis argumentų įvardijo L. Šliogerienė. O grįžę ir apytikriai susidėlioję daiktus, dairėsi pro buto Naujakiemio gatvėje langus. Pasak p. Laimos, vaizdas tikrai nebuvo įkvepiantis - tiesiog blokų džiunglės. V. Šliogeris, augęs ir brendęs Kauno Žaliakalnyje, kuriame jo tėvas ir broliai dar tarpukariu buvo pasistatydinę nuosavą namą, o jo trijuose aukštuose ir įsikūrė po šeimą, negalėjo susitaikyti, kad pro langą mato ne Žaliakalnio ąžuolus. O L. Šliogerienei irgi netiko vaizdas be medžių. Ramiojoje gatvelėje ji pro langus matydavo žaliuojančias liepas. Išeitis bemat buvo rasta - langai buvo pridengti portjeromis.

Poros džiaugsmas

Taigi Laima ir Vytautas Šliogeriai buvo prašapę Jūrų muziejaus statybose. Ir jau abu pradėjo laukti vaikelio. Kristupas į pasaulį barbentis pradėjo tame pačiame Naujakiemio gatvės name. Čia jis dideliam tėvų džiaugsmui žengė ir pirmuosius žingsnius. Nors Šliogeriai buvo be galo atsidėję Jūros muziejaus kūrimo darbams, tačiau ir Kristupui jų rūpesčio ir meilės nestigo. Kartais pagelbėti atrūkdavo močiutė iš Kauno, talkindavo ir vietinė močiutė Sofija Bernotienė. Kristupas augo iš tiesų apgaubtas visokeriopos artimųjų meilės.