Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (504)

Ankstesniuose rašiniuose apie Zvonkų šeimą, gyvenusią Lietuvininkų a. 3-iajame name, kol kas nedaug tebuvo užsiminta apie šeimos galvą - Donatą Zvonkų. Kietas žemaitis nuo Telšių su šeima dar vaikas būdamas buvo išvežtas į Sibiro "kurortus".

Augęs atšiauriomis sąlygomis, patyręs daugiau šalto nei šilto, charakteris susilipdė kietokas. Bet tuo didesnė aistra buvo jau grįžus į Lietuvą į gyvenimą kabintis ragais ir nagais.

Kaip ir daugelio pokario lietuvių jaunuolių svajonė - plaukti į jūrą. Deja, neišsipildžiusi, nes tarsi ant kaktos įdagas - tremtinių vaikas. Ir kas tuomet su tais "įdagais" į tas jūras leisdavo plaukti? Teko taikytis su kur kas žemiškesne profesija - vairuotojo. Bet įsidarbino vis tiek arčiau jūros - Prekybos uoste, dabar "Klasco".

Tėvo pamokos

"Visas emocingumo, dvasingumo pamokas gavau tik iš mamos", - šiandien sako Zvonkų vyresnėlis sūnus Romas, dirbantis Europos Tarybos vertėju iš anglų, vokiečių ir prancūzų kalbų.

O tėvui jis dėkingas už tai, kad labai anksti, gal dvylikametį, jau sodino prie "barankos" - "žiguliuko" vairo. Automobilis buvo šeimos galvos didelė svajonė, kuri kažkokiu būdu materializavosi,- pirko jau padėvėtą. Tokiais atvejais automobiliui "susimesdavo" visa giminė.

Bet skola - ne rona, neužgis. Vėliau ar anksčiau reikėdavo su visais atsiskaityti. O automobilis Zvonkams buvo reikalingas visai ne ekskursijoms po Lietuvą, o važiuoti į "Dituvos" sodus. Didele dalimi tuo "žiguliuku" buvo suvežtos ir statybinės medžiagos sodo nameliui, kurį savo rankomis lipdė pats Donatas. Na, ir sūnus įkinkydavo.

Jau anksčiau R. Zvonkus buvo prisipažinęs, kaip nekęsdavo vakarų, savaitgalių ir vasaros atostogų, kai privalėdavo atlikti prievolę sėti, sodinti, ravėti daržą, nukasti bulves, rauti burokus rudeniop. Namelio statyba kolektyviniame sode buvo dar viena priežastis to sodo nekęsti.

Antra vertus, tai buvo ir gyvenimo pamokos, kai suprato,- rubliai ant medžių neauga. Kolektyvinis sodas buvo paspirtis Zvonkų šeimai apsirūpinti maistu patiems beveik apskritus metus. Šeimos galva laikydavosi geležinės nuostatos - nieko iš nieko neprašyti.

Tą supratimą, gal kiek ir savotiškai, diegė sūnums. "Nuolatos gyvenome finansinį nepriteklių, bet Deivydui buvo nupirktas akordeonas, tik prasidėjus interneto erai, tėvas suprato, kad kompiuteris reikalingas visai ne žaidimams.

Ir jis mūsų namuose atsirado. O dėl to nuolatos reikėjo veržtis diržus ir jau paūgėjus dairytis prasimanyti bent minimalaus uždarbio ledams, o svarbiausia jau ir pas mus atsiradusiai kramtomajai gumai", - prisiminė R. Zvonkus ir tėvo pamokas, ir jo diegtą supratimą - nieko iš nieko neprašyti.

Nes viską turi daryti pats. Ir Romui tas labai padėjo apsisprendžiant, kur ir ko mokytis. O Deivydas buvo apsisprendęs taip pat savarankiškai, nepaisydamas tėvų prieštaravimų dėl pasirinkimo: po "šimkinės" - Menų akademija, kurioje toliau siekė pasirinkto muzikos kelio žinių.

Kuris vertas ąžuolo vainiko?

Jau anksčiau buvo užsiminta apie Zvonkiukų gimtadienius - tai buvęs šventas reikalas. Į vaikų gimtadienius rinkdavosi ne klasės ar kiemo draugai, tik patys artimiausi šeimai žmonės, įskaitant ir krikštatėvius.

Kai buvo švenčiamas šeimos galvos - Donato Zvonkaus jubiliejus, irgi nebuvo pompastikos. Šeimos galva patiems artimiausiems žmonėms išpažino: "Tik tu, Janina, verta ąžuolo lapų vainiko už tai, kad mūsų vaikai tokie, o ne kitokie išaugo ir subrendo", - įvertino sutuoktinės nuopelnus jubiliatas.

O J. Zvonkuvienė ąžuolo vainiko - dar vieno - verta ir už tai, kad vėžiu susirgusio vyro negrūdo į ligonines, neprievartavo sūnų jai padėti šeimos galvą slaugyti. "Donatas laikėsi stoiškai, neinkštė ir nedejavo. Savo valandą išeiti pasitiko oriai", - sakė ji.

Bet visa tai buvo jau nebe Lietuvininkų a. name. Šia "Akvarele" atsisveikiname su 3-iojo namo gyventojų šeima.

Bus daugiau.

Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".

Prašymas

Kitą savaitę tęsime žvalgytuves Lietuvininkų aikštės gyvenamųjų namų 1 - 7 ir Šaulių g. 29-ojo komplekse. Pokariu ši aikštė buvo "krikštyta" iš pradžių Lenino, vėliau "perkrikštyta" Pergalės aikšte. Joje ant obelisko buvo patupdyta "puška", kaip daugelyje SSRS miestų ir miestelių. Prašytume atsiliepti šių namų gyventojus ar jų palikuonis, galinčius papasakoti apie savąsias šeimas ir namo kaimynus tel. 8 612 24184 arba el. pašto adresu [email protected]

Anonsas

Kitą antradienį pasidairysime, kas ir kaip gyveno gretimame komplekso name - 5-ajame. Kaip sužinojau iš šio namo buvusio gyventojo, daugelis jo vaikystės ir jaunystės draugų pažiro plačiai po pasaulį. Atsiliepęs buvęs 5-ojo namo gyventojas dabar gyvenimą yra susikūręs JAV.